plastiškùmo teòrija, deformuojamojo kietojo kūno mechanikos dalis, nagrinėjanti plastinių (liekamųjų) deformacijų atsiradimą ir jų kitimą. Laiko įtaką deformacijai nagrinėja valkšnumo teorija. Kietojo kūno deformacijos susijusios su įtempio priklausomybe nuo santykinės ilginės deformacijos: esant mažoms įtempio vertėms pasireiškia kietojo kūno tamprioji deformacija, kūno ilgio pokytis auga tiesiškai (Hooke’o dėsnis). Pasiekus takumo tašką pasireiškia plastinė (liekamoji) deformacija, sukelianti daugelio atomų ir molekulių poslinkius ir dislokacijas kristaluose. Plastinės deformacijos sritis baigiasi irimo riba, kurią pasiekus kūnas suyra. Plastiškumo teorijos pagrindinius dėsnius aprašančios lygtys yra netiesinės (priklauso nuo įtempimo jėgos dydžio ir tipo, nuo medžiagos savybių, temperatūros), todėl paprastai eksperimentiniai rezultatai lyginami su idealizuotais teoriniais modeliais: standžia plastiška, tampria plastiška medžiaga, tiesiškai ar eksponentiškai didėjančia deformacija. Plastinė deformacija būdinga daugeliui metalų, plastikų, stiklo lydalui. Medžiagos plastiškumas yra tuo didesnis, kuo mažesnė takumo riba ir kuo didesnė irimo riba; dėl šių priežasčių plastikai yra gerokai plastiškesni už metalus. Plastiškumo teorijos metodais grindžiami daugelis metalurgijos (valcavimas, štampavimas, kalimas), geologijos ir dirvodaros, uolienų ir dirvožemio deformacija, riedulių judėjimas žemėje esant dideliam slėgiui ir temperatūrai) procesų, įvairių konstrukcijų stiprumo, standumo skaičiavimai.
1864 Henri Édouardas Tresca (Prancūzija) pradėjo nagrinėti metalų plastiškumą, 1871 Mauriceʼas Lévy (Prancūzija) sukūrė plastiškumo teoriją, kurią 20 a. 2–3 dešimtmetyje papildė L. Prandtlis, Heinrichas Hencky (Vokietija), R. von Misesas, Hilda Geiringer (Austrija), 20 a. 5 dešimtmetyje matematinį plastiškumo teorijos modelį išplėtojo Danielis Charlesas Druckeris, Williamas Prageris (abu Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Rodneyʼis Hillas (Didžioji Britanija).