platfòrma (pranc. plate-forme < plate – plokščia + forma), tektoniškai nejudri, stangri žemyninės Žemės plutos dalis. Būdingas lėtas vertikalus tektoninis judėjimas. Plotas iki kelių mln. km2, vidutinis storis apie 45 km, forma poligoninė.
Platformą sudaro du struktūriniai aukštai: apatinis – kristalinis pamatas ir viršutinis – nuosėdinė danga. Apatinį struktūrinį aukštą sudaro granitizuotos ir metamorfizuotos susiraukšlėjusios magminės ir metamorfinės uolienos, dažnai kertamos intruzijų. Viršutinis struktūrinis aukštas susiformavęs iš nemetamorfizuotų beveik horizontaliai slūgsančių nuosėdinių uolienų sluoksnių su retomis intruzijomis.
Platformoje skiriamos tektoninės struktūros. Sritys, kuriose yra abu struktūriniai aukštai, vadinamos plokštėmis (pvz., Rusijos plokštė), o plotai, kur kristalinis pamatas yra žemės paviršiuje arba padengtas plona nuosėdine danga – skydais (Baltijos skydas) arba masyvais (jie yra mažesni už skydus; Čekijos masyvas). Lėkštos stambios platformos pakilumos vadinamos anteklizėmis (Baltarusijos–Mozūrijos anteklizė), įdaubos – sineklizėmis (Baltijos sineklizė), gilūs grabenai – aulakogenais.
Platformos susidaro, kai judrios Žemės plutos sritys tampa tektoniškai stabilios ir ant jų pradeda klostytis jaunesnės nuosėdinės uolienos.
Pagal kristalinio pamato susiformavimo amžių skiriamos senosios ir jaunosios platformos. Senosios (Rytų Europos, Šiaurės Amerikos, Afrikos) platformos susidarė prekambre, yra didelio ploto ir sudaro dabartinių žemynų branduolius. Jų nuosėdinė danga ant pamato slūgso nedarniai. Jaunosios (Vakarų Europos, Vakarų Sibiro) platformos formavosi fanerozojuje. Jos yra mažesnės ir dažniausiai juosia senąsias platformas arba būna tarp jų. Riba tarp jaunųjų platformų pamato ir nuosėdinės dangos dažniausiai neryški, kartais išskiriamas dislokuotas tarpinis struktūrinis aukštas su terigeniniais sluoksniais ir vulkanine danga.