Platòno akadèmija (Platōnos Akadēmeia), filosofinė mokykla; manoma, neformali filosofų ir mokslininkų draugija. Apie 387–385 pr. Kr. įkūrė Platonas Atėnų priemiestyje, už Dipilo vartų, šalia herojui Akademui skirtos giraitės ir gimnasijo (iš čia pavadinimas). Platono akademiją galima laikyti šiuolaikinės aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų centro provaizdžiu: joje iš viso graikų pasaulio Platono sukviesti iškiliausi įvairiausių sričių žinovai (matematikas Teaitetas Atėnietis, astronomas Eudoksas Knidietis ir kiti) sėkmingai bendradarbiaudami plėtojo mokslo ir filosofijos teorijas. Platono akademija garsėjo akademine laisve, net Platonui skirtą kritiką toleruojančia demokratine dvasia, t. p. griežta asketiška dienotvarke. Akademijoje klausyti paskaitų galėjo ir moterys.
Platono akademija (mozaika, rasta Pompėjuose, 1 a., Nacionalinis Neapolio archeologijos muziejus)
Anot antikinių šaltinių, Platonas akademijoje dėstė siauram artimiausių mokinių ratui skirtas teorijas, kurios platesnei visuomenei nebuvo viešinamos. Aristotelis šias teorijas vadino neužrašytu mokymu (gr. agrapha dogmata), kuris skiriasi nuo Platono dialoguose išdėstytų filosofinių nuostatų. Aristotelis teigė, kad Platonas (manoma, akademijoje) mokė apie du pamatinius tikrovės pradus – vienetą (gr. monas) ir neapibrėžtą dvejetą (gr. aoristos dyas), dar vadinamą didelio ir mažo (gr. mega kai mikron) vardu: vienetas išreiškė idealųjį, vientisą ir neprieštaringą tikrovės pagrindą, o neapibrėžtas dvejetas – materialųjį tikrovės pradą, iš kurio kyla regimojo pasaulio fenomeninis susiskaidymas ir pasidalijimas, leidžiantis tuos pačius dalykus skirtingomis aplinkybėmis suvokti bei įvardyti ir kaip didelius, ir kaip mažus. Pasak doksografinių šaltinių, mažiausiai vieną kartą Platonas akademijoje skaitė ir platesnei auditorijai skirtą viešą paskaitą. Po Platono mirties Platono akademijai vadovavo scholarchais (mokyklos vadovais) vadinami jo įpėdiniai. Platono akademija formaliai gyvavo iki 529, kai imperatorius Justinianas I Didysis ją uždarė kaip su krikščionybe konkuravusį pagoniškosios ideologijos ir kultūros židinį. Tuo metu Platono akademija jau nebuvo mokslinių tyrimų ir intelektinio gyvenimo centras, o veikiau tam tikrų mąstytojų naudojamas filosofinio prestižo simbolis; su Platono akademijos vardu siejamos teorijos turėjo nedaug bendro su Platono ir tiesioginių jo įpėdinių autentišku mokymu.
Filosofijos tyrinėtojai Platono akademijos raidą skirsto nevienodai. Kartais skiriami du laikotarpiai: Senoji akademija (4 a. pr. Kr. antra pusė–3 a. pr. Kr. pirma pusė), kuriai priklausė Platonas, Speusipas, Ksenokratas ir tiesioginiai šių scholarchų įpėdiniai, ir Naujoji, arba Skeptiškoji, akademija (3–2 a. pr. Kr.), siejama pirmiausia su Arkesilaju ir Karneadu. Kai kurie tyrinėtojai skiria penkis laikotarpius: Senąją (Platonas, Speusipas, Ksenokratas ir kiti), Vidurinę (Arkesilajas), Naująją (Karneadas), Ketvirtąją (Filonas Larisietis) ir Penktąją akademiją (Antiochas Askalonietis).
Pirmasis Platono įpėdinis buvo Speusipas. Gabiausias Platono mokinys Aristotelis scholarchu netapo dėl to, kad, nebūdamas Atėnų pilietis, negalėjo tapti Platono įsigyto žemės sklypo, kuriame buvo įkurta akademija, šeimininku, arba dėl charakterio savybių ir filosofinių pažiūrų skirtumo, arba dėl kitų nežinomų priežasčių. Speusipas, atmetęs idėjų, kaip idealių skaičių, teoriją, kuri buvo vėlyvojo Platono mokymo pagrindas, daugiausia nagrinėjo matematinius objektus (gr. ta mathēmatika), kuriuos Platonas greičiausiai laikė tarpiniais esiniais tarp idėjų ir kintančio pasaulio daiktų; taip sustiprino pitagoriškuosius platonizmo elementus. Speusipo įpėdinis Ksenokratas, pačias Platono idėjas laikęs matematinės prigimties esiniais, Speusipo tyrinėtų matematinių objektų nepripažino. Išplėtojo mokymą apie vienetą, kaip pozityvų intelektinį tikrovės pradą, ir dvejetą, kaip negatyvų materialųjį pradą. Platoniškąją ontologiją ir kosmologiją savaip interpretavo astronomijos, etikos ir teologijos sąvokomis. Trečiasis scholarchas Polemonas plėtojo daugiausia etinius platonizmo aspektus, jo teorijos turėjo įtakos ir kitoms filosofinėms mokykloms, ypač stoikams.
Naujosios akademijos pradininkas Arkesilajas (scholarchu tapęs apie 265 pr. Kr.), t. p. Karneadas daugiausia nagrinėjo epistemologines problemas, plėtojo teiginių tikėtinumo teorijas, vadinamąjį akademiškąjį probabilizmą, polemizavo su stoikais, kuriuos iš saikingo skepticizmo pozicijų kaltino dogmatizmu. Filonas Larisietis ieškojo Senosios ir Naujosios akademijos sąlyčio taškų, jo mokinys Antiochas Askalonietis apie 87 pr. Kr. bandė atgaivinti Senąją akademiją. Antiocho Askaloniečio filosofija buvo eklektiška, jis jungė platonizmo, aristotelizmo, stoicizmo ir neopitagorizmo elementus. Apie 80 pr. Kr.–220 m. (vidurinio platonizmo gyvavimo laikotarpiu) Platono akademija buvo veikiau tam tikras filosofinės minties sąjūdis, o ne konkrečioje vietoje esantis tyrimų centras. Nors ir nuo 2 a. vidurio Platono akademija išliko platonizmo židiniu, jos veiklos pobūdis esmingai pasikeitė: mąstytojai, sieję save su Platono akademija, epigoniškai plėtojo ankstesnių scholarchų doktrinas arba autentiškus platonizmo elementus jungė su kitų filosofinių mokymų elementais į vis eklektiškesnius derinius. Platono akademijos intelektinis gyvenimas laikinai pagyvėjo 5 a. neoplatonizmo klestėjimo laikotarpiu, ypač kai akademijai vadovavo Proklas.
Platono akademija kartais vadinamas 1459–1521 Florencijoje veikęs Platono filosofijos tyrinėjimų centras, kuriame buvo verčiami ir komentuojami Platono veikalai. Tai buvo ryškus Renesanso kultūros židinys, kovojęs su scholastine vidurinių amžių filosofine tradicija. Platono akademijomis kartais vadinami ir kiti panašaus pobūdžio intelektiniai sąjūdžiai ar akademinių tyrimų centrai (Kembridžo platonikai).
J. Dillon The Middle Platonists: 80 B.C. to A.D. 220 Ithaca 1996, The Heirs of Plato: A Study of the Old Academy (347–274 BC) Oxford 2005; D. J. O’Meara Platonopolis: Platonic Political Philosophy in Late Antiquity Oxford 2003.
708