plaušãbudė (Inocybe), papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus, pievagrybiečių (Agaricales) eilės, plaušabudinių (Inocybaceae) šeimos grybų gentis. Žinoma spie 1000 rūšių. Paplitę visame pasaulyje.
šiurpioji plaušabudė
Vaisiakūniai diferencijuoti į kepurėlę ir kotą, smulkūs arba vidutinio dydžio, vienmečiai. Kepurėlė kūgio arba varpelio formos, vėliau gali būti išgaubta ar paplokščia su gūbreliu, plona arba mėsinga, rudo, rausvo ar purpurinio atspalvio, nehigrofaniška, sausa (negleivėta), paviršius plaušuotas, žvynuotas. Jauni vaisiakūniai kartais būna padengti voratinkliniu bendruoju apvalkalu arba / ir šydu. Himenoforas lakštelinis, lakšteliai tankūs, prisegtiniai arba priaugtiniai, balsvi, pilkšvi, rusvi, su savitos sandaros cistidėmis, formuojantys rusvas papėdspores. Kotas centrinis, cilindrinis, pamatinėje dalyje daugiau ar mažiau sustorėjęs, gana lieknas, plaušuotas, kepurėlės spalvos. Trama turi savitą kvapą, dažniausiai primenantį ridikų, spermos, pelėsių kvapą. Simbiotrofai, sudaro ektomikorizę, auga ant dirvožemio, miškuose, parkuose, krūmynuose. Nevalgomi, didelė dalis genties grybų yra nuodingi, kai kurie mirtinai nuodingi. Yra grybų, turinčių psichotropinių savybių.
Lietuvoje žinoma apie 70 rūšių. Dažnos yra žalsvagelsvė plaušabudė (Inocybe dulcamara; nuodinga), rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens; mirtinai nuodinga), pilkalakštė plaušabudė (Inocybe geophylla; nuodinga), šiurpioji plaušabudė (Inocybe lacera; nuodinga), pašiurpusioji plaušabudė (Inocybe lanuginosa; nuodinga), stačioji plaušabudė (Inocybe rimosa; nuodinga).
1989