Pláutas, Titas Makcijus Plautas (lot. Titus Maccius Plautus) apie 250? 184 pr. Kr.?, romėnų komedijų rašytojas. Iš 130 Plautui priskirtų komedijų Varonas atrinko 21, jo nuomone, nekeliančią autorystės abejonių, tiek jų ir išliko (viena ne visa). Žymesnės: Vergas apgavikas, Dvyniai (lietuvių kalba 1947), Karys pagyrūnas, Puodynaitinė. Išsiskiria komedija Amfitrionas, kurioje veikia ne tik žmonės, bet ir personažais pasivertę dievai. Dauguma komedijų neturi reikšmingų idėjų, dramaturgo tikslas yra linksminti ir juokinti žiūrovus. Komedijos priklauso paliatų tipui, bet pateikiama daugybė romėnų teisės, politikos, religijos, viešojo gyvenimo detalių ir terminų. Perėmęs iš senovės graikų tradicinius personažus (gudrus vergas, parazitas, juokingas senis, šykštuolis ir kita), Plautas juos dažnai šaržuoja, vaizduoja groteskiškai, kad būtų dar juokingesni. Tuo pačiu tikslu sukurta komedijų veiksmui nereikalingų scenų. Komišką efektą kelia nesusipratimų situacijos, atpažinimai, persirenginėjimai, ginčai, intrigos, antrininko buvimas. Žiūrovus linksmino juokingi veikėjų vardai, sąmojis, žodžių žaismas, gatvės žargonas, keiksmažodžiai, nešvankybės. Choro nėra, bet gausu aului pritariant dainuojamų kantikais vadinamų arijų. Įvairių metrų arijos ir rečitatyvai, kaip ir sakomas tekstas, palydimi komiškų personažų judesių, kūrė dinamišką vaizdų, garsų, kalbėjimo visumą.
Plauto kūryba turėjo įtakos Europos komedijai, perėmusiai gudraus tarno, bejėgio įsimylėjėlio, šykštuolio, griežto senio tipus. Komediją Puodynaitinė mėgdžiojo Molière’as kurdamas Šykštuolį, Kariu pagyrūnu sekė W. Shakespeare’as, A. Gryphius. Žinoma apie 40 Amfitriono sekimų (Molière’o, J. Drydeno, H. von Kleisto, J. Giraudoux, G. Kaiserio, P. Hackso ir kitų). Daugiausia Plauto komedijų vertimų į lietuvių kalbą išleista rinktinėje Komedijos (1970) ir Pasaulinės literatūros bibliotekos serijos leidinyje Antikinės komedijos (knyga 4 1989).
273