plãzminė metalùrgija, metalurgijos šaka – metalų gavimas iš rūdos, lydymas ir perlydymas naudojant žemos temperatūros plazmą. Plazma (ją sukuria plazmotronas) būna tik šilumos šaltinis (pvz., argono ar helio plazma) arba plazmą sudarančių dujų molekulės dalyvauja ir cheminėse reakcijose (pvz., azoto, vandenilio ar deguonies plazma). Metalai gaunami vykstant terminei disociacijai plazminiame reaktoriuje arba plazminėje krosnyje. Susmulkinta rūda tiekiama tiesiog į plazmos srautą arba rūdos milteliai su anglimi ar kita elektrai laidžia medžiaga įmaišomi į plazmotrono elektrodą. Metalas ir jo lydiniai lydomi lankinėje (elektros lankas, degantis tarp plazmotrono elektrodo ir lydomo metalo, apipučiamas inertinių dujų srautu; joje gaunamas geros kokybės mažaanglis nerūdijantysis plienas, kiti pakankamai gryni metalai, jų lydiniai), arba indukcinėje (lydomas metalas veikiamas indukuotąja elektros srove; sparčiau lydoma, gaunamas itin grynas metalas, išauginami monokristalai) plazminėje krosnyje; perlydomi lankinėje plazminėje krosnyje su vandeniu aušinamu kristalizatoriumi (joje dažniausiai legiruojami metalai arba rafinuojamas specialus legiruotasis plienas, kaitrai atsparūs, preciziniai ir sunkialydžių metalų lydiniai. Pramonėje daugiausia naudojamas rafinuojamasis lydymas inertinėse dujose, plazminė ir vandenilinė deoksidacija, plazminis perlydymas naudojant specialius šlakus. Plazminė metalurgija atsirado 20 a. 5 dešimtmetyje Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, SSRS ir kitose šalyse.
lankinės plazminės krosnies su vandeniu aušinamu kristalizatoriumi principinė schema: 1 – plazmotrono elektrodas, 2 – lydoma medžiaga, 3 – kristalizatorius
1403