plebėjai

plebjai (lot. plebeji < plebs – liaudis), plèbsas, senovės Romoje gausiausias laisvųjų gyventojų luomas. Manoma, pirmieji plebėjai buvo lotynai, kurie, nukariauti romėnų, apsigyveno Romoje. Kitaip nei patricijai, karalių (8–6 a. pr. Kr.) ir ankstyvosios respublikos laikotarpio (nuo 510 ar 509 pr. Kr.) pradžioje plebėjai nepriklausė gimininei bendruomenei, neturėjo politinių ir iš dalies pilietinių teisių, negalėjo naudotis visuomeninėmis žemėmis – galėjo naudotis tik skirtinėmis žemėmis privačios nuosavybės teisėmis. 5–3 a. pr. Kr. pradžioje kovojo su patricijais dėl teisių suvienodinimo. Įtakingiausias plebėjų kovos būdas buvo jų masinis išvykimas iš Romos, arba secesija (secessio plebis). Plebėjai sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį, todėl nuo jų priklausė miesto aprūpinimas maistu ir kitomis atsargomis. Plebėjai rinkdavosi į Plebėjų tarybą (concilia plebis). Iš plebėjų buvo renkami liaudies tribūnai (Senate turėjo veto teisę) nuo 493 pr. Kr. – du edilai. Plebėjų reikalavimu 451–450 pr. Kr. buvo sudaryti Dvylikos lentelių įstatymai, surašyti 12 varinių lentelių, kurios buvo išstatytos Romos centrinėje aikštėje. Šie įstatymai draudė plebėjų ir patricijų santuokas; jos buvo leistos 445 pr. Kr. Kanulėjaus įstatymu (Lex Canuleia). Turtingi plebėjai galėjo tarnauti kariuomenėje, tapti kariniais tribūnais. 287 pr. Kr. Romos diktatorius Hortenzijus įstatymu Lex Hortensia ir įstatymu dėl Plebėjų tarybos nutarimų (plebiscita) galiojimo visiems piliečiams sulygino plebėjų ir patricijų teises ir baigė nuo 5 a. pr. Kr. vykusią plebėjų kovą dėl lygių teisių su patricijais. Įtakingos patricijų ir plebėjų šeimos sudarė nobilitetą.