pleonãzmas (gr. pleonasmos – nesaikingumas), stiliaus figūra, intensyvus tõs pačiõs reikšmės žodžių pakartojimas. Pleonazmas vartojamas pabrėžti tam tikriems dalykams, raiškiau, įtaigiau, vaizdingiau juos apibūdinti. Pvz.: Sutikau gražų senutį, seną seną senutėlį (kartojamų žodžių perteklius stilistiškai aktualizuoja visus įmanomus gražios, nors ir gilios, senatvės niuansus, itin malonų jausminį kalbančiojo nusiteikimą seno žmogaus atžvilgiu). Pleonazmas artimas tautologijai.
Kalbos klaida laikomi tokie pleonazmai, kurie rodo kalbos logiškumo trūkumą: gera sėkmė, pirmasis pradininkas, paskutinė gulbės giesmė, pats paskutinis kartas, pagrindinis kardinalus neatitikimas.
923