plėšmas, tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo turto grobimas naudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad grobdamas turtą vagystės būdu kaltininkas nenaudoja fizinio smurto, negrasina jį panaudoti ir neatima galimybės priešintis. Plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Plėšimo būdu gali būti pagrobiami tik tokie daiktai, kurie priklauso kitam asmeniui ir turi ekonominę vertę bei fizinius parametrus. Kaltininko veika negali būti kvalifikuojama kaip plėšimas, jeigu pagrobiami vertybiniai popieriai ar kiti dokumentai, kurių turinyje nurodyta reikalavimo teisė konkrečiam asmeniui, mokamosios priemonės (jos suteikia reikalavimo teisę į tam tikrą pinigų sumą), taip pat iš apyvartos išimti ar apribotos apyvartos daiktai. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuojamas pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius (pavyzdžiui, dokumento, šaunamojo ginklo pagrobimas, narkotinių medžiagų neteisėtas užvaldymas, neteisėtas disponavimas elektronine mokamąja priemone). Daiktai, kurie priklauso bendrosios dalinės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, yra ginčo objektas arba į juos atsisakyta nuosavybės teisės, nėra svetimas turtas, todėl jų užvaldymas naudojant fizinį smurtą, grasinant jį panaudoti ar atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis taip pat nekvalifikuojamas kaip plėšimas (tokiu atveju vertinami atitinkami veiksmai). Plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti ir juo naudotis. Pasikėsinimas padaryti plėšimą taip pat baudžiamas. Rengimasis plėšti baudžiamas tik tada, kai norima apiplėšti įsibrovus į patalpą, panaudojant šaunamąjį ar nešaunamąjį ginklą, sprogmenis, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą arba ketinama pagrobti didelės vertės turtą.
LIETUVOJE plėšimo sudėtis ir jį kvalifikuojantys požymiai įtvirtinti Baudžiamajame kodekse (2000, įsigaliojo 2003).
2238