plėškės

plškės, šlãjai, šljai, pakinktų komplektas. Plėškėmis kinkoma visoje Europoje, t. p. ir Vakarų, Pietvakarių, Vidurio Lietuvoje. Lietuvoje plėškės yra seniausiai naudojami pakinktai. Būna darbinės ir išeiginės (šorai) plėškės. Darbinės plėškės sudarytos iš plataus krūtindiržio (piršininko) ir jį prilaikančio kartininko ir viržių, neriamų ant brankto. Dažnai plėškės dar turi tam tikrame aukštyje krūtindiržį palaikantį balnelį su pavarža (arba be jos). Plėškėmis vienas arklys kinkomas į vienas arba dvejas ienas, pora – į grąžulą, ienos rišamos prie balnelio, o grąžulas su kaklininku tvirtinamas prie arklio kaklo. Išeiginių plėškių svarbiausios dalys: dvigubos odos krūtindiržis, kartininkas, balnelis su pavarža, pauodeginis diržas (iš šonų puoštas kuteliais), viržiai, vadelės. Kinkant porą arklių kaklininkai kabinami prie krūtindiržio. Prie išeiginių plėškių kabinami skambalai, nuo 20 a. 2 dešimtmečio ir žvangučiai. Plėškėmis pakinkytas arklys važiuojamąją priemonę arba žemės ūkio padargą traukia krūtine. Iki 19 a. pabaigos plėškės daugiausia valstiečių buvo audžiamos iš kanapių, vėliau siuvamos iš odos. Plėškės nuo seno buvo naudojamos Mažojoje Lietuvoje ir Užnemunėje; 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje paplito Vakarų ir Vidurio Lietuvoje.

J. Morkūnienė Darbinių plėškių sudėtinės dalys ir medžiaga XIX a. II pusėje–XX a. I pusėje / Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais Vilnius 1983.

2227