pletizmografija

pletizmogrãfija (gr. plēthysmos – padidėjimas + graphō – rašau), tyrimas, kurio metu nustatomas organo arba kūno dalies tūrio kitimas, susijęs su juose esančiu kraujo kiekiu, kraujagyslių pulsavimu, kvėpavimu, nervine veikla. Dažniausia daroma rankos, kojos arba galvos smegenų pletizmografija. Paprasčiausias prietaisas – pletizmografas – susideda iš stiklinio arba metalinio cilindro, į kurį įkišamas tiriamasis organas (pvz., galūnė) ir prileidžiama vandens. Organo tūrio svyravimai registruojami grafiškai: užrašoma jų kreivė – pletizmograma. Iš jos sprendžiama apie tiriamos srities (pvz., rankos) kraujagyslių tonusą, palyginamos abiejų pusių identiškų kraujagyslių ypatybės. Atliekant galvos smegenų pletizmografiją ant kaklo venų glaudžiai, bet nespaudžiant, užvyniojama siaura manžetė, indas su terpe pritvirtinamas akiduobės lygyje ir sujungiamas su registravimo prietaisu. Kvėpavimo funkcijų rodikliams matuoti naudojama vadinamoji kūno pletizmografija. Kūno pletizmografą sudaro sandari kamera, kurioje tiriamasis gali patogiai atsisėsti. Jis kvėpuoja kameros oru pro specialų kandiklį, kuriame yra slėgio daviklis ir pneumotachografas. Kameros sienelėje yra kameros slėgio jutiklis ir kalibravimo siurblys. Tiriamajam iškvėpus kvėpavimo kandiklis trumpam užkemšamas. Jam atliekant kvėpavimo judesį per užkimštą kandiklį matuojamas slėgio kandiklyje ir kameroje pokytis. Kūno pletizmografijos metodu tiriama bendroji gyvybinė plaučių talpa, liekamoji talpa, kvėpavimo takų pasipriešinimas. Nuo 20 a. pabaigos dažniausia naudojami fotoelektriniai pletizmografai.