Plkakalnio atódanga, erozinis skardis Vilniuje, rytinėje Karoliniškių dalyje, Neries dešiniajame krante. Yra Karoliniškių draustinyje, priešais Vingio parką. Geologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000).
Atodangos aukštis 58 m; viena aukščiausių Vilniaus regione. Ją kerta dvi didelės griovos, kurių viršutinės dalys siekia Karoliniškių ir Viršuliškių gyvenamuosius kvartalus. Atodanga apaugusi medžiais ir krūmais. Keliuose segmentuose aktyvūs gravitaciniai procesai. Apie 650 m ilgio atkarpoje (apima Neries vingio ruožą) atsidengia kvartero uolienos – vidurinio pleistoceno laikotarpio kontinentinio ledo (Žemaitijos ledynmečio, Medininkų ledynmečio) ir ledyno tirpsmo vandenų suklota horizontalių sluoksnių storymė. Kelių moreninių kompleksų riedulingi priemoliai ir priesmėliai persisluoksniuoja su įvairaus storio ir sudėties smėlio, žvirgždo ir molio tarpsluoksniais. Vietomis aptinkama jūros periodo žėrutingų molių ir aleuritų luistų, atvilktų ledyno iš Lietuvos šiaurės vakarinės dalies. Manoma, atodanga pradėjo formuotis (prasidėjo Neries eroziniai procesai) prieš maždaug 6000 metų.
Plikakalnio atodanga
Plikakalnio apylinkės – vilniečių poilsio vieta. Atodanga pritaikyta lankyti; sutvarkyta aplinka, įrengta apžvalgos aikštelė su pakyla (viršutinėje dalyje; atsiveria miesto panorama – Neries vingis, Vingio parkas, Vilniaus universiteto Botanikos sodas), Plikakalnio takas.
Plikakalnio atodanga (1912–15, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Plikakalnio atodanga pradėta tyrinėti 18 a. pradžioje; ją kasinėjo Vilniaus universiteto gamtininkai. 19 a. ją tyrė A. Giedraitis, 20 a. pradžioje – Dmitrijus Sobolevas, vėliau – Antonina Jaroszewicz-Kłyszyńska-Halicka, V. Čepulytė, Vytautas Vasiliauskas. 1980–85 Vilniaus universiteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos darbuotojai atliko fotogrametrinius tyrimus; jų pagrindu buvo sudarytas Plikakalnio žemėlapis (mastelis 1:1000). Plikakalnio atodangą tyrinėjo A. Gaigalas (1995).