plikimas

plikmas (alopécia), dalinis arba visiškas plaukų iškritimas ar gerokas jų išretėjimas. Dažniausia plinka galva, rečiau barzda, ūsai, antakiai, gakta, pažastys. Senatvinis plikimas atsiranda po 50–55 metų; plonėja plaukai, nyksta jų maišeliai. Dažniau plinka vyrai. Jų plikimą lemia paveldėjimas. Toks plikimas dažniausiai pasitaiko apie 20 metų vyrams. Plinkama iš lėto: iš pradžių nuplinka kakta, smilkiniai ir viršugalvis, vėliau plaukų lieka tik galvos šonuose. Įgytas plikimas gali būti židininis arba išplitęs. Plikti pradedama po gimdymo, psichinės traumos, nemigos, dėl vidurių šiltinės, sifilio, jonizuojančiosios ir rentgeno spinduliuotės didelių dozių, sutrikus endokrininių liaukų veiklai, apsinuodijus nuodais, kuriuose yra talio druskų. Tuomet per trumpą laiką iškrinta 30–50 % visų plaukų, kurie vėl atauga per 6 mėnesius. Dėl nuolatinio plaukų tempimo kartais iškrinta kaktos pakraščio ar pakaušio plaukai. Sergant favusu, folikulitu, raudonąja vilklige ir kai kuriomis kitomis odos ligomis pažeistose vietose susidaro randų, plaukai iškrinta ir neatauga. Plikimo priežastį nustato ir gydo gydytojas dermatologas. Gydoma vitaminais, hormonų preparatais, masažu, kartais plaukai persodinami.