pliocènas (gr. pleiōn – gausesnis + kainos – naujas), neogeno periodo vėlyvoji epocha; geologinis skyrius, kurio uolienų sluoksniai susiklostė šios epochos metu. Prasidėjo prieš 5,3 mln. m. (pasibaigus miocenui), baigėsi prieš 2,6 mln. m. (prieš pleistoceną). Plioceno viršutinė riba buvo patvirtinta 2009 Tarptautinei geologijos mokslų sąjungai ratifikavus Tarptautinės stratigrafijos komisijos rekomendaciją, kuria vėlyvuoju plioceno epochos gelasio aukštu buvo papildyta pleistoceno epocha. Skiriamas ankstyvasis (zanklis, prasidėjo prieš 5,3 mln. m.) ir vėlyvasis (piačenzis, prieš 3,6 mln. m.) pliocenas. Pliocene dreifuojantys žemynai truputį pasislinko ir užėmė beveik dabartinę padėtį. Suaktyvėjo alpinė kalnodara ir vulkanizmas. Dėl žemynų susidūrimų ir jūros lygio svyravimų susiklostė palankios sąlygos tarpžemyninei gyvūnų migracijai, keitėsi vandenynų srovės. Epochos pradžioje buvęs šiltesnis ir drėgnesnis negu dabar klimatas pamažu vėso ir sausėjo, darėsi sezoniškas, prasidėjo klimato svyravimai. Epochos pabaigoje apledėjo Grenlandija, formavosi Arkties ledo danga. Tropinę augaliją keitė lapuočių miškai, šiaurinėse platumose plito spygliuočiai. Didelius plotus padengė tundra, arčiau pusiaujo – savanos ir stepės, tropiniai miškai išliko tik siauroje juostoje palei pusiaują, Azijoje ir Afrikoje atsirado dykumų. Gausi gyvūnija vis labiau panašėjo į dabartinę. Žemynuose klestėjo žinduoliai – graužikai, didžiuliai mastodontai ir gomfoterai, sumažėjo kanopinių, atsirado kardadančių tigrų, hominidų; jūrose klestėjo plokštėtažiauniai ir pilvakojai moliuskai. Lietuvoje nedidelių plioceno nuogulų plotų yra Anykščių rajono, Šalčininkų rajono savivaldybių teritorijose, prie Elektrėnų. Tai daugiausia kvarcinis smėlis su gausiomis augalų liekanomis, rečiau – aleuritas ir molis. Sluoksnių storis vietomis siekia 15 metrų.
838