Plòcko istòrija. 8–11 a. dabartinio Plocko vietoje buvo pagoniškojo kulto centras, 10 a. pabaigoje – gynybinė pilis. 11 a. pradžioje įkurta benediktinų abatija. Nuo apie 1075 Plockas buvo Mazovijos (vėliau Plocko) vyskupijos centras, 1079–1138 (valdant Vladislovui I Hermanui ir Boleslovui III Kreivaburniui) – faktinė Lenkijos sostinė. Nuo 1138 dalinės kunigaikštystės sostinė ir Mazovijos (vėliau Plocko) kunigaikščių rezidencija. Nuo 13 a. svarbus kultūros centras: susiformavo Plocko miniatiūrų mokykla, plėtota auksakalystė ir kiti dailieji amatai, apie 1180 įkurta kolegijos mokykla (seniausia Lenkijoje iš tebeveikiančių). 1267 Plockas gavo miesto teises. 13 a. Plocką puldinėjo prūsai, lietuviai, kryžiuočiai. Nuo 1466 upių uostas. 1495 prijungtas prie Lenkijos karalystės, 1495–1793 vaivadijos centras. Nuo 16 a. pabaigos Plocko reikšmė mažėjo – ir dėl 17–18 a. karų, gaisrų ir epidemijų, ir dėl sparčios gretimos Varšuvos plėtros. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo 1793 atiteko Prūsijai, 1807–15 priklausė Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 – Rusijai (Lenkijos karalystei). Nuo 1816 vėl vaivadijos, nuo 1837 – gubernijos centras. Išliko svarbiu kultūros centru: veikė spaustuvė (nuo 1809), teatras (nuo 1811), Plocko mokslo draugija (nuo 1820). Per 1830–31 sukilimą čia 1831 09 susirinko paskutinis sukilėlių seimas. Nuo 19 a. antros pusės plėtota pramonė, tarpukariu ūkio plėtra sulėtėjo. Per II pasaulinį karą Plockas 1939–45 buvo aneksuotas Vokietijos. 1975–98 vėl buvo vaivadijos, 1919–75 ir nuo 1999 – apskrities centras.
-Plockas