betono plokštės
plõkštė, plokščia statybinė konstrukcija, kurios storis daug mažesnis už kitus matmenis. Pagal struktūrą būna vientisa, sluoksniuota, tuštymėta, su konstrukcinėmis kiaurymėmis ir be jų, pagal paviršiaus formą – lygi, briaunota, banguota, pagal padėtį – vertikali (sienų, pertvarų) ir horizontali (perdangų, stogų), pagal paskirtį – išorinių ir vidinių sienų, perdangų, specialioji (kelių, tiltų, krantinių), pagal laikomąją galią – laikančioji ir atitvarinė, pagal apdailą – neapdailinta ir apdailinta. Daroma iš betono, gelžbetonio, akmens, plastikų, metalo, medienos medžiagų; sluoksniuotųjų plokščių išoriniai sluoksniai būna iš gelžbetonio arba stiprių lakštinių medžiagų (aliuminio, plieno, stiklaplastikio), vidinis sluoksnis – iš mineralinės vatos arba kitos šilumą izoliuojančios medžiagos.
Iš didelių plokščių statomi surenkamieji (plokštiniai) pastatai. Jie būna karkasiniai (gelžbetoninis arba metalinis karkasas laiko visas apkrovas, plokštės yra atitvarinės), bekarkasiai (plokštės yra ir laikančiosios, ir atitvarinės konstrukcijos) ir mišrūs (su vidiniu karkasu); karkasiniai dažniausiai būna visuomeniniai ir pramoniniai pastatai, bekarkasiai – gyvenamieji namai. Išorinių sienų plokščių aukštis – dažniausiai per 1–2 pastato aukštus. Plokštiniams pastatams būdingas išorinių sienų skaidymas pagal plokštes horizontaliomis arba vertikaliomis juostomis. Jie pastatomi greičiau už kitus pastatus, bet yra monotoniški, menkesnio architektūrinio raiškumo. Lietuvoje plokštinius pastatus pradėta statyti 20 a. viduryje (pirmasis toks pastatas pastatytas 1959 Vilniuje).
sluoksniuotos vientisos ir su lango kiauryme išorinių sienų plokštės: 1 – išorinis sluoksnis, 2 – šilumos izoliacija, 3 – vidinis sluoksnis
2501