plovikliai

plovkliai, daugiakomponenčiai sintetinių paviršinio aktyvumo medžiagų turintys mišiniai, naudojami teršalams šalinti nuo audinių, metalų, stiklo, keramikos, plastikų ir kitų kietųjų paviršių. Audiniams naudojami plovikliai dažniausiai vadinami skalbikliais. Didžiąja dalį ploviklių sudaro paviršinio aktyvumo medžiagos, dažniausiai anijoninės (sulfonrūgščių dariniai sulfonatai), turinčios vilgomųjų, plaunamųjų ir antistatinių savybių. Ploviklių sudėtyje dar yra įvairių priedų: organinių ir neorganinių medžiagų, gerinančių ploviklių savybes. Kaip priedai dažniausiai naudojami elektrolitai, pvz., natrio sulfatas Na₂SO₄, natrio karbonatas Na₂CO₃ ir natrio silikatas Na₂SiO₃ (padidina plaunamąją gebą), balikliai, pvz., natrio boratas NaBO₃, stilbeno dariniai, sorbciją mažinančios medžiagos (neleidžia nešvarumams nusėsti ant plaunamo paviršiaus), pvz., karboksimetilceliuliozė, poliakrilatai, fermentai, kvapikliai, balikliai, tirpikliai, korozijos inhibitoriai, konservantai, dažikliai. Plovikliai būna buitinės ir techninės paskirties, universalieji ir specialieji. Techninės paskirties plovikliai susideda beveik tik iš sintetinių organinių medžiagų, gautų perdirbant naftą ir gamtines dujas, juose t. p. yra neorganinių druskų (karbonatų, hidrokarbonatų, fosfatų silikatų, sulfatų), į naudojamus labai užterštiems paviršiams plauti kartais dedama abrazyvinių medžiagų. Plovikliai gaminami miltelių, granulių, lukštelių, tablečių, dribsnių, pastų ir skysčių pavidalo. Nuo seniausių laikų žmonės skalbimui ir plovimui naudojo įvairias gamtines medžiagas, pvz., pelenų šarmą, potašą, hidrofilinį molį, kai kurių augalų ištraukas, sultis, tulžį. Prieš 200–300 metų pradėta naudoti muilą, vėliau įvairius plaunamuosius mišinius. Sintetiniai plovikliai pradėti gaminti 20 a. viduryje.