Plutárchas (Ploutarchos) apie 50Chaironėja (Bojotija) apie 127Delfai, graikų rašytojas ir filosofas. Kilęs iš išsilavinusios šeimos. Didžiąją dalį gyvenimo praleido gimtinėje. Ėjo archonto, bojotarcho ir kitas pareigas. Kurį laiką gyveno Atėnuose (apie 66 m. mokėsi pas peripatetiką Amoniją) ir Romoje, lankėsi Egipte. Bendravo su daugeliu įtakingų ir išsilavinusių žmonių: konsulu Lucijumi Mestriju Floru, Kvintu Sosijumi Senecijonu, Gajumi Minucijumi Fundanu, Favorinu, Antiochu Filopapu ir kitais; siekė išmokti lotynų kalbos, buvo ir Graikijos (ypač gimtosios Chaironėjos), ir Romos patriotas, skleidęs graikų kultūrą Romoje ir siekęs suartinti abi tautas. Paskutinius 30 gyvenimo metų buvo žynys Delfuose, skatino orakulo reikšmės atgaivinimą; galbūt imperatoriaus Trajano ir Hadriano buvo paskirtas Achajos provincijos prokuratoriumi. Į antikoje sudarytą Plutarcho veikalų sąrašą (vadinamasis Lamprijo katalogas, manoma, sudarytas Plutarcho sūnaus Lamprijo) įtraukta 227 pozicijos; iki mūsų laikų išliko 128 kūriniai (iš jų keletas neįtrauktų į Lamprijo katalogą). Plutarcho kūrybinis palikimas yra sudėtas į du rinkinius: Paralelinės biografijos (graikų kalba Bíoi Parállēloi, lotynų kalba Vitae Parallelae, arba Vitae) ir Moraliniai traktatai (graikų kalba Ēthiká, lotynų kalba Moralia). Paralelines biografijas sudaro 50 biografijų: 23 graikų ir romėnų politikų biografijų poros (Tesėjo ir Romulo, Likurgo ir Numos, Solono ir Publikolos, Temistoklio ir Kamilo, Periklio ir Fabijaus Maksimo, Koriolano ir Alkibiado, Emilijaus Paulo ir Timoleonto, Pelopido ir Marcelo, Aristido ir Katono Vyresniojo, Filopoimeno ir Flaminino, Pyro ir Marijaus, Lisandro ir Sulos, Kimono ir Lukulo, Nikijo ir Kraso, Eumeno ir Sertorijaus, Agesilajo ir Pompėjaus, Aleksandro Makedoniečio ir Cezario, Fokiono ir Katono Jaunesniojo, Agido bei Kleomeno ir Tiberijaus bei Gajaus Grakchų, Demosteno ir Cicerono, Demetrijo Poliorketo ir Antonijaus, Diono ir Bruto; 19 biografijų porų turi atskirus asmenybių ir veiklos palyginimus) ir 4 neporinės biografijos (Artakserkso, Arato, Galbos ir Otono). Aprašydamas gyvenimus Plutarchas siekė ne tiek antikvarinių-istorinių, kiek etinių tikslų, – pateikti sektinus etinius pavyzdžius, nes į istoriją žvelgė kaip į etinių paradigmų ir nacionalinio pasididžiavimo šaltinį. Moralinius traktatus sudaro 86 kūriniai labai įvairiomis temomis: filosofinėmis, teologinėmis, literatūrinėmis, pedagoginėmis, kultūrinėmis, istorinėmis ir kitomis. Laikė save platoniku, bet Plutarcho filosofinės pažiūros eklektiškos. Plutarcho kūriniai buvo vieni labiausiai paplitusių Renesanso laikų Europoje.
879