Plutònas (Ploutōn), kitas senovės graikų mirusiųjų karalystės valdovo Hado vardas. Archajinio laikotarpio (8–6 a. prieš Kristų) Graikijos literatūroje neminimas. Maždaug nuo 5 a. prieš Kristų Hadas imtas vadinti Plutonu siekiant išvengti prisišaukti nelaimę. Graikų kalba Plutonas reiškia turtingas, nes valdo nesuskaičiuojamą daugybę žmonių sielų ir žemėje slypinčius turtus. Kaip žemės turtų saugotojas ir augalijos augimo skatintojas, kartais tapatinamas su senovės graikų turto dievu Plutu. Anot kai kurių mitų, Plutonas pagrobė Persefonę, kad ši taptų jo žmona; palikuonių nesusilaukė. Homero Iliadoje apibūdinamas kaip dievas, labiausiai nekenčiamas mirtingųjų. Sofoklis tragedijoje Filoktetas mini, kad Plutonas buvo apgautas Sisifo, norėjusio pabėgti iš mirusiųjų karalystės. Vergilijus Georgikose (4 knygos 29 prieš Kristų, lietuvių kalba 1971, 1975, 1984, 1997) rašė, kad sužavėtas Orfėjo muzikos Plutonas iš požemio paleido Sisifą su Euridike. Anot Apolodoro vardu pavadinto mitų rinkinio Apolodoro biblioteka (1 a.), Plutoną nugalėjo Heraklis.
Persefonė, Kerberas ir Plutonas (marmuras, 2 a., Herakliono archeologijos muziejus)
Romos imperijos laikais Plutonas ir Hadas vėl pradėti skirti. Graikų geografas Strabonas, rašydamas apie senovės Iberijos (Romos Ispanijos) mineralų turtus, sako, kad tarp turdetanų gyvena Plutonas, o ne Hadas. Lukianas rašo, kad Plutono turtai yra mirusieji, kuriuos jis valdo požemyje, o Hadu vadina požemį, mirusiųjų pasaulį.