plutonzmas (pagal senovės graikų mirusiųjų karalystės valdovo Plutono vardą), 18–19 a. pradžioje vyravusi hipotezė apie Žemės susidarymą. Teigė, kad Žemė vystėsi ciklais, kurių metu Žemės masė augo, iro ir keitėsi dėl jos gelmių vidinės šilumos, vadinamosios centrinės ugnies ir gravitacijos. Išsilydę bazaltai ir granitai kilo iš Žemės gelmių, išsiliejo per ugnikalnius ir sudarė naują sausumą. Žemės paviršiaus formos – tai šių uolienų ardymo likučiai. Plutonizmas pakeitė prieš tai vyravusią neptūnizmo hipotezę, kuri aiškino, kad visos uolienos susidarė vandenyje ir yra nuosėdinės kilmės.
Plutonizmo pažiūras apibendrino ir veikale Žemės teorija (The Theory of the Earth 1785) paskelbė škotas J. Huttonas. Jis teigė, kad Žemė – tai dinamiškas kūnas, kuris veikia kaip šilumos mašina (apie žemės gelmių šilumą tada buvo žinoma iš požeminių kasyklų). Vanduo ardo sausumą ir klosto nuosėdas jūrose ir vandenynuose. Dėl žemės gelmių šilumos išorinės Žemės dalys plečiasi ir iškelia į paviršių vandenyno dugne dėl karščio sukietėjusias nuosėdas. Susidarę žemynai vėl ardomi. Plutonizmo hipotezę toliau plėtojo Johnas Playfairis veikale Huttono Žemės teorijos iliustracijos (Illustrations of the Huttonian Theory of the Earth 1802).
Plutonizmo hipotezė daugiau rėmėsi faktais ir buvo pažangesnė už neptūnistų, tačiau ji neatsižvelgė į nuosėdinių uolienų stratigrafiją, klimato pokyčius, žemynų judėjimą ir kita. Neptūnistų ir plutonistų šalininkų idėjų kova daug prisidėjo prie vėlesnių vulkanizmo ir geotektonikos hipotezių, plokščių tektonikos teorijos ir kitų mokslų pažangos.
2276