pneumatolzė (gr. pneuma, kilm. pneumatos < pneō – pučiu, kvėpuoju + lysis – tirpdymas), mineralų kitimo arba kristalizacijos procesas, vykstantis dėl iš Žemės gelmėse auštančios magmos išsiskiriančių įkaitusių lakiųjų komponentų (garų, dujų) ir jų pernešamų medžiagų poveikio. Dujos arba virškritinės būsenos fluidai (skysčiai, prisotinti lakiais dujiniais komponentais) įsiskverbia į talpinančių uolienų poras bei plyšius ir, vykstančių cheminių reakcijų metu sukelia uolienų mineralinės ir cheminės sudėties pokyčius (metasomatizmas) arba, krentant temperatūrai – naujų mineralų kristalizaciją.
Pneumatolizės metu susidariusios uolienos ir mineralų sankaupos vadinamos pneumatolitais. Pneumatolitinės mineralizacijos produktai būna praturtinti įvairiais cheminiais elementais (ličiu, boru, beriliu, volframu, variu, molibdenu, alavu), kurių santalkos sudaro naudingųjų iškasenų telkinius.