„Poalei Cion“ (hebr. „Siono darbininkai“), 20 a. pirmos pusės pasaulinis visuomeninis politinis judėjimas, siekiantis suderinti socialistines ir sionistines idėjas. Pirmosios Poalei Cion grupės susikūrė 20 a. pradžioje Lenkijos karalystėje, Ukrainoje ir kituose Rusijos imperijos vakariniuose rajonuose. 1904–06 iš jų susidarė keletas organizacijų (Sionistinė socialistinė darbininkų partija, Teritorinė žydų darbininkų partija ir kitos). Tarp jų įtakingiausia tapo Žydų socialdemokratų darbininkų partija Poalei Cion (1917 turėjo apie 15 000 narių, vadovas D. B. Borochovas), kuri skelbė, kad galutinis žydų klausimo sprendimas – socialistiniais principais sukurta žydų bendruomenė Palestinoje, o laikinas sprendimas – žydų kultūrinė tautinė autonomija Lenkijoje. 1916 ši partija tapo II internacionalo nare. Poalei Cion grupės kūrėsi ir Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Palestinoje ir kitur. 1907 Hagos konferencijoje jos įkūrė Pasaulinę federaciją. Lenkijai 1918 atgavus nepriklausomybę Žydų socialdemokratų darbininkų partija Poalei Cion pradėjo veikti legaliai. 1920 ji suskilo į Kairiąją Poalei Cion, kuri ėmė bendradarbiauti su komunistų grupuotėmis, ir Dešiniąją Poalei Cion (oficialus pavadinimas Nepriklausoma žydų socialistinė darbininkų partija Poalei Cion), kuri priklausė Pasaulinei sionistų organizacijai. 1947 abi šios partijos vėl susivienijo. 1950 Lenkijos komunistinė vyriausybė suvienytąją Poalei Cion (priklausė apie 20 000 narių) paleido. Sovietų Sąjungoje 1917 įkurta Žydų komunistų partija Poalei Cion (vadovavosi radikaliu marksizmu) veikė iki 1928, dauguma šios partijos narių buvo represuota NKVD.
Lietuvoje 1901 atsirado nedidelė Poalei Cion grupuotė. 1918 jos kairieji veikėjai įkūrė Žydų komunistų partiją Poalei Cion, o dešinieji susivienijo su kitos žydų organizacijos Ceirei Cion kairiuoju sparnu ir įkūrė Sionistų socialistų partiją (įregistruota Kaune 1923 03, uždrausta 1935 09). 1940 abi Poalei Cion organizacijos nustojo veikti.