Podhãlės avganis, lenkų kalnų aviganis. Manoma, kad lenkų žemėse šių šunų atsirado 4–5 amžiuje. Kalnuotame Podhalės slėnyje buvo labai paplitę balti aviganiai, kurių išvaizda priminė vengrų kuvasus ir slovakų čuvašus. Šios veislės standartas pirmą kartą buvo priimtas 1937, tačiau po Antrojo pasaulinio karo Podhalės aviganių sumažėjo. 1972 buvo priimtas naujas veislės standartas.
Podhalės aviganis – aukštas ir stambus šuo. Galva vidutinio dydžio, būdinga gana iškili kakta, tarpuakyje susidariusi negili išilga vagelė. Snukis platus, šiek tiek siaurėjantis, nosis vidutinio dydžio, juoda, šnervės – plačios. Akys vidutinio dydžio, įkypos, tamsiai rudos spalvos. Ausys vidutinio ilgio, trikampio formos, apžėlusios tankiais plaukais. Sąkandis žirkliškas (gali būti ir repliškas). Kaklas vidutinio ilgio, stiprus ir raumeningas. Uodega išaugusi vidutiniame aukštyje, kai šuo ramus, nepakyla aukščiau nugaros, nuleista siekia kulnus. Kailis tolygiai baltas, vidutinio ilgio, labai tankus, su storu poplaukiu.
Podhalės aviganis
Podhalės aviganiai yra puikūs sargai, nes šis būdo bruožas jiems tiesiog įgimtas – tereikia šunį tinkamai išauklėti. Jiems būdingas nepriklausomas charakteris, šie šunys ne visada noriai pasiduoda dresūrai. Podhalės aviganiams yra reikalinga pakankamai didelė erdvė ir nemažas fizinis aktyvumas. Šie aviganiai ne tik gano gyvulių bandas ar saugo tam tikrą teritoriją, bet t. p. tampa aklųjų vedliais, tempia vežimėlius ar rogutes su smulkiais kroviniais.
Podhalės aviganis