poemà (gr. poiēma – kūrinys), poezijos žanras – eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Gali būti epinės arba lyrinės kilmės. Skiriami poemos tipai: herojinė, satyrinė, filosofinė, didaktinė, epigraminė, baladinė, folklorinė, publicistinė poema ir kitos. Priklausomai nuo vyraujančių meno idėjų ir vaizdavimo stiliaus įvairių epochų poemos skiriasi, bet visoms būdinga pasakojimas apie svarbius žmogaus gyvenimo įvykius, atvira ar užslėpta didaktika reiškiami visuomeniniai nacionaliniai idealai, ryšku siužetiškumas, herojų ir dievų (mitologinėse poemose) charakteriai. Lyrinėse poemose tematiniai fragmentai t. p. sudaro ciklą, vientisą epinį pasakojimą.
Poema – vienas seniausių žanrų. Ankstyvosios poemos dar vadintos epais ar epopėjomis. Jos sukurtos iš liaudies mitų, padavimų, religinių giesmių, istorinių kronikų. Epinėmis poemomis vadinami graikų Homero Iliada ir Odisėja (abi 8 a. prieš Kristų), indų Mahabharata (4 a. prieš Kristų–2 a.), Ramajana (4 a. prieš Kristų–2 a.), romėnų – Vergilijaus Eneida (29–19 prieš Kristų), persų Ferdousi Šachnamė (11 a.), kirgizų Manasas (15–17 a.). Europoje antikos laikotarpiu, be herojinių ir mitologinių poemų, buvo rašoma parodijuojančių satyrinių poemų (Batrachomiomachija, arba Varlių ir pelių karas apie 5 a. prieš Kristų), didaktinių (Hesiodo Darbai ir dienos 8–7 a. prieš Kristų). Viduramžiais herojinės poemos virto herojinėmis dainomis (prancūzų kalba chanson de geste), kuriose mažai personažų ir siužetinių linijų (anglų – Beovulfas 8 a., prancūzų – Rolando giesmė 11 a., ispanų – Giesmė apie manąjį Sidą apie 1140, vokiečių – Nybelungų giesmė 12–13 a.). Jomis sekdami istorinių poemų parašė F. Petrarca (Afrika / Africa, pradėta 1338, nebaigta), T. Tasso (Išvaduotoji Jeruzalė / La Gerusalemme liberata 1581). Išpopuliarėjęs eiliuotas riterinis romanas turėjo įtakos renesanso epinėms poemoms (L. Ariosto Pašėlęs Rolandas / Orlando Furioso 1516, visa versija 1532, E. Spenserio Fėjų karalienė / The Faerie Queene 1590). Didaktinio epo tradicijos plėtotos alegorinėse poemose (Dante’s Dieviškoji komedija / Divina Commedia, parašyta apie 1307–21, išleista 1472, F. Petrarcos Triumfai / Trionfi, pradėta iki 1340, baigta 1374). Naujaisias amžiais rašytos burleskinės komedijinės poemos (N. Boileau Le Lutrin 1674–83). Klasicizmo laikotarpiu poemos buvo vienas svarbiausių žanrų. Romantizmo laikotarpiu stiprėjo lyrizmas, filosofiniai apmąstymai, šio laikotarpio poemoms būdinga draminiai elementai, fragmentiška kompozicija (G. Byrono, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus, J. Słowackio, H. Heine’s poemos). Nuo 19 a. vidurio poemos kaip savarankiškas žanras pradėjo nykti.
Poema Lietuvos literatūroje
Lietuvoje istorinių poemų lotynų ir lenkų kalbomis parašė M. Husovianas (Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę / Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis 1523, lietuvių kalba išspausdinta 1963), M. Strijkovskis (Dorybės šauklys / Goniec cnoty 1574), V. Jackevičius (Hiacintijus), P. Gradovskis, E. Pilgrimovijus (Pielgrzymowskis), J. Radvanas ir kiti; jose dažniausiai panegiriškai aukštinama tėvynės gynėjo narsa ir kolektyvinė istorinė atmintis. Pirmąją poemą lietuvių kalba parašė K. Donelaitis (Metai, parašyta apie 1760–75, išleista 1818). Klasicistinės stilistikos poemų parašė D. Poška (Mužikas žiemaytčiu yr Lietuvos, parašyta apie 1816–25), romantinių – A. Baranauskas (Anykščių šilelis, parašyta 1858–59, išspausdinta 1860–61), satyrinių S. T. Valiūnas (Plungės–Telšių kontubernija). 20 a. pradžioje epinės poemos tipą išplėtojo Maironis (Jaunoji Lietuva 1907, Raseinių Magdė 1909, Mūsų vargai 1920), lyrinės – L. Gira, K. Inčiūra, J. Janonis, V. Mykolaitis‑Putinas, B. Sruoga, A. Miškinis, S. Nėris, satyrinės – K. Binkis, F. Kirša, T. Tilvytis. SSRS okupacijos laikotarpiu poema įgijo socialinį charakterį (T. Tilvyčio Usnynė 1949, E. Mieželaičio Broliška poema 1954). 6–8 dešimtmetyje filosofinių psichologinių poemų parašė V. Mykolaitis‑Putinas (Prometėjas 1957, Žilvinas ir Eglė 1963), Just. Marcinkevičius (Kraujas ir pelenai 1960, Donelaitis 1964, Siena 1965, Pažinimo medis 1979), A. Mackus (Jurekas 1962), S. Geda (mitologinė poema Strazdas 1967), A. Mikuta (Gelmių žuvys 1970). 1956–86 Lietuvoje sukurta apie 300 poemų. Nuo 20 a. pabaigos poemos kuriamos retai.
R. Pakalniškis Lietuvių poema Vilnius 21990.
2271