poètika (gr. poiētikē (technē) – eilėraščių kūrimo menas), klasikinė literatūrologijos šaka, aprašanti, analizuojanti ir sisteminanti literatūros formas ir jų istorinę raidą. Ilgą laiką grožinę literatūrą daugiausia sudarė eiliuoti tekstai (poezija), todėl antikos laikotarpiu visa literatūrologija buvo vadinama poetika. Literatūros mokslo šakos išsiskyrė 19 a.; nuo tada vietoj poetikos vis dažniau pradėta vartoti literatūros teorijos sąvoka.
Klasikinę poetiką sudaro genologija (literatūros rūšių ir žanrų teorija ir istorija), stilistika (kūrinių kalbos ir struktūros komponentų mokslas) ir eilėtyra. Skiriamos poetikos rūšys: normatyvinė (pateikia literatūros kūrinio taisyklingumą apibūdinančias taisykles ir normas), aprašomoji (analizuoja, klasifikuoja ir aprašinėja kūrinius ir jų kompoziciją), funkcinė (tiria stilistinių priemonių ir literatūros formų prasmę), istorinė (analizuoja istorinių formų kaitą, dėsningumus ir priežastis), struktūrinė (nagrinėja kūrinį kaip iš opozicinių komponentų sudarytą sistemą) ir kitos. Pirmuosius normatyvinės poetikos vadovėlius parašė Aristotelis (Poetika 4 a. prieš Kristų), Horacijus (Apie poezijos meną / De arte poetica 1 a. prieš Kristų), klasicizmo laikotarpiu žymiausia poetika – N. Boileau Poezijos menas (L’Art poétique 1674). Nuo 19 a. vidurio įsivyravo aprašomoji, funkcinė, istorinė poetika.
2271