poèzija (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys), eilėmis sukurta žodinė kūryba. Kol informacija sklido ne raštu, bet žodžiu, eilių forma nuo paprastų kasdienių kalbinių aktų buvo atskiriami patys svarbiausi, teikiantys reikalingiausią informaciją, pasakojimai. Aristotelis knygoje Poetika nurodė, kad poeziją nuo kitokio pobūdžio tekstų skiria ne tik eiliuota forma (versifikacija), bet ir estetiniai ypatumai – grožinis tekstas aprašomus faktus labiau apibendrina, pateikia jų aiškinimo įvairesnes galimybes, o istorinis tekstas tik fiksuoja, kas įvyko, aprašo konkrečius įvykius ir istorines asmenybes. Todėl ne visi eiliuoti tekstai, bet tik iš tam tikros bendros meniškos perspektyvos aprašantys žmogaus gyvenimą gali būti vadinami poezija. Pagal antikos laikų klasikinę klasifikaciją poezijos pagrindą sudarė eiliuota epinė kūryba (Odisėja, Eneida) ir eiliuotos dramos (Sofoklio, Euripido). Aristotelio teiginius apie poezijos ir jos žanrų savitumą iki pat 18 a. pabaigos plėtojo kiti autoriai (Horacijus Apie poezijos meną / De arte poetica 1 a. pr. Kr., N. Boileau Poezijos menas / L’Art poétique 1674). Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu buvo ištobulintos įvairios žanrinės poezijos formos – pastoralė, elegija, odė, epigrama, sonetas.
Platesnė poezijos samprata pradėjo siaurėti naujaisiais amžiais, kai sustiprėjus meninei savimonei ir atsiradus knygų spausdinimo technikai vis labiau buvo pripažįstama grožinės prozos vertė. 19 a. estetikoje ir romantikų knygose poezija pradėta tapatinti su lyrika, kuri suvokta kaip lyrinio herojaus saviraiška ir kaip opozicija prozai. Todėl galimà ir siauresnė poezijos kaip lyrikos sinonimo reikšmė. Poetinio teksto fonetinė ritminė struktūra buvo įprasminta kaip svarbiausia jo estetinio efekto dalis ir kaip didžiausias skirtumas nuo prozinio teksto (S. Mallarmé, L. Wittgensteino, R. Jakobsono teorijos). Itin lyriką vertino simbolistai ir neoromantikai. Šalia lyrikos išsilaikė ir platesnė poezijos sąvoka: poezija aiškinama kaip mišri kūrybos forma, kuriai yra būdinga ne tik literatūrinio subjekto saviraiška, bet ir epiškumas – pasakojimas apie pasaulį. Todėl poezijai priskiriami lyrinį ir epinį pradmenį derinantys žanrai: didaktinis pamokymas (didaktinė literatūra), himnas, poema, siužetiniai eilėraščiai, eiliuoti romanai, politinės dainos, eiliuoti laiškai ir kita.
20 a. antroje pusėje poezija prarado turėtą socialinį reikšmingumą ir populiarumą, užleisdama vietą romano ir kitiems prozos žanrams.
Lietuvių poezija
Lietuvoje pirmieji pasaulietinio turinio eiliuoti tekstai (panegirikos, dedikacijos, epitafijos) sukurti 16–17 amžiuje. M. Mažvydo, D. Kleino, S. M. Slavočinskio giesmių rinkiniai sukūrė lietuvių poetinės kalbos, strofų, rimų, stiliaus ir silabotoninės eilėdaros pradmenis. K. Donelaičio hegzametru parašyta poema Metai (parašyta apie 1760–75, išleista 1818) žymėjo pasaulietinės poezijos ir religinio žanro ribą. Pirmą lietuvišką eilėraščių rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (1814) išleido A. Strazdas. A. Baranauskas sukūrė gamtinę poemą Anykščių šilelis (parašyta 1858–59, išspausdinta 1860–61). Dėl lenkų literatūros įtakos 19 a. lietuvių poezijoje įsitvirtino silabinė eilėdara. A. Klementas rašė idiles, eiliuotus laiškus, D. Poška – epigramas, odes, elegijas, S. Stanevičius – pasakėčias, išpopuliarėjo S. T. Valiūno istorinė daina Birutė.
Maironio knygos Pavasario balsai pirmojo leidimo (1895) viršelis
Poetiniai žanrai buvo kuriami visą 19 a. iki Maironio eilėraščių rinkinio Pavasario balsai (1895), kuris įtvirtino romantinę lyrinės kūrybos tradiciją. 20 a. pradžioje B. Sruogos ir kitų kultūros kūrėjų tautinė tapatybė buvo apibūdinta lyrine, o Lietuva – poetų kraštu. Žymiausi 20 a. lietuvių poetai: V. Mykolaitis-Putinas, K. Binkis, S. Nėris, J. Aistis, A. Miškinis, B. Brazdžionis, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, H. Radauskas, E. Mieželaitis, A. Baltakis, S. Geda, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, A. A. Jonynas ir kiti. Ilgiausiai iš poezijos žanrų 20 a. buvo populiari poema (Maironis, V. Mykolaitis‑Putinas, T. Tilvytis, A. Miškinis, Just. Marcinkevičius ir kiti), eiliuota drama (Vydūnas, B. Sruoga, Just. Marcinkevičius).
poezijos knygos
1245