poèzijos midùs (sen. isl. skaldamioðdr), Sutùngo midùs, skandinavų mitologijoje – šventasis gėrimas, suteikiantis išmintį ir poetinį įkvėpimą. Apie jį pasakojama Jaunesniojoje edoje dievo Bragio pokalbyje su milžinu Egiu. Pasibaigus asų ir vanų karui jie pagal ritualą taikos labui prispjaudė kubilą, sumaišė savo seiles ir iš jų sukūrė mažą gudrų žmogelį vardu Kvasis. Jis buvo toks išmintingas, kad nebūdavo klausimų, į kuriuos neatsakytų. Kvasis keliavo po pasaulį ir mokė žmones išminties. Dvergai broliai Fjalaras ir Galaras, pasikvietę Kvasį į svečius, jį nužudė, o dievams paaiškino, kad Kvasis pats užtroškęs nuo savo išminties, nes ja su niekuo nesidalijęs. Jo kraują dvergai supylė į katilą Odrerį (sen. isl. – sukeliantis dvasios judėjimą) ir į du indus – Soną ir Bodną (visi trys indai laikomi poezijos midaus sinonimu). Sumaišę Kvasio kraują su medumi pagamino gėrimą, kurio tik vienas gurkšnis kiekvieną padaro poetu ir išminčiumi.
Sutungo persekiojamas Odinas poezijos midų išspjauna į indus (Jaunesniosios edos iliustracija, rankraštis, 18 a., dailininkas Jakobas Sigurðssonas)
Dvergai poezijos midų kaip išpirką atidavė jotunui Sutungui, kuris jį paslėpė oloje ir liepė saugoti dukteriai Gunlodai. Odinas pasivertęs gyvate pralindo į olą ir laimėjo Gunlodos meilę. Gunlodai leidus jam prisiartinti prie poezijos midaus, trimis gurkšniais išgėrė visus tris poezijos midaus indus, pasivertęs ereliu grįžo į Ansgarą ir išvėmė poezijos midų į indus. Sutungui, irgi pasivertusiam ereliu ir beveik pavijusiam Odiną, šis šliūkštelėjo ant galvos dalį gėrimo iš po uodegos (tai vadinama netikusių poetų dalia). Poezijos midų Odinas atidavė asams ir tiems, kas gali kurti.