pójūtis, išorinio pasaulio objektų savybių ir organizmo vidaus reiškinių atspindys žmogaus ir gyvūno psichikoje. Atspindėjimą lemia šių objektų ir reiškinių tiesioginis poveikis receptoriams ir juose kilęs jaudinimas, kuris nervais pasiekia galvos smegenų žievėje esantį jutimo centrą, arba sensorinę sistemą. Pojūtis yra evoliucijoje anksčiausiai atsiradęs psichikos reiškinys. Pojūčių įvairovė rodo kokybinę išorinio pasaulio įvairovę.
Pojūčiai klasifikuojami pagal receptorius į klausos, regos, uoslės, skonio, lytėjimo (skausmo, temperatūros, raumenų ir sausgyslių), pagal pojūtį sukeliančio dirgiklio pobūdį – į chemorecepcinius (uoslės, skonio), fotorecepcinius (regos), mechanorecepcinius (odos). Didžiosios Britanijos fiziologas Ch. S. Sherringtonas suskirstė pojūčius pagal informacijos šaltinį į 3 pagrindines grupes – eksterocepcinius, arba išorinius (regos, klausos, uoslės, skonio, odos – lytėjimo, skausmo, temperatūros pojūčiai), atsirandančius dėl kūno paviršiuje esančių receptorių išorinių dirgiklių poveikio, interocepcinius, arba vidinius (alkis, šleikštulys), specialiais receptoriais signalizuojančius apie organizme (gleivinėse ir audiniuose) vykstančius apykaitos procesus, ir propriocepcinius, arba giliuosius (kinesteziniai, pusiausvyros), kurie raumenyse, sausgyslėse, sąnariuose ir vidinėje ausyje atspindi kūno dalių judėjimą ir santykinę padėtį. Eksterocepciniai pojūčiai dar skirstomi į 2 porūšius – distancinius (pavyzdžiui, regos ir klausos) ir kontaktinius (pavyzdžiui, odos, skonio) pojūčius. Uoslės pojūtis yra tarpinis tarp šių porūšių. Ši klasifikacija yra apytikslė, neatsižvelgiama į tai, kad pojūčių funkcijos gali nepriklausyti nuo morfologinės receptorių lokalizacijos (pavyzdžiui, regos pojūtis gali atlikti propriocepcinę funkciją). Didžiosios Britanijos neurologas H. Headas (1861–1940) sukūrė genetinę pojūčių klasifikaciją. Jis skyrė pojūčio senesnį (protopatinį) ir jaunesnį (epikritinį) jautrumą. Protopatiniai pojūčiai, kitaip nei epikritiniai, nėra griežtai susiję su dirginimo šaltinio vieta nei išorinėje erdvėje, nei kūne, be to, yra afektinio pobūdžio (atspindi subjektyvias būsenas, bet ne objektyvius procesus). Uoslės, klausos, pusiausvyros ir skonio sensorinės sistemos yra galvos smegenų smilkininėse skiltyse, regos – pakaušinėje skiltyje. Yra intermodalių, arba sinestezinių (sinestezija), pojūčių (pavyzdžiui, vibracijos pojūtį sukelia keli receptoriai).
Pojūčiai skiriasi modalumu, kokybe, intensyvumu ir trukme. Pojūtis kinta dėl adaptacijos (priprantant, prisitaikant), keičiantis jį sukeliančio dirgiklio stiprumui (pojūčio slenkstis), farmakologinių medžiagų veikimo, organizmo būsenos kitimo, lavinimo. Pojūtis ne visada vienodai atitinka tą patį jutimo objektą, tą pačią savybę. Gali iš dalies arba visai išnykti (anestezija), susilpnėti (hipestezija), sustiprėti (hiperstezija), atsirasti be objekto (parestezija), atspindėti nekonkrečią dirginimo vietą, per ilgai trukti (hiperpatija), gali pakisti pojūčio pobūdis (dizestezija). Pojūčiai vieni kitus slopina arba stiprina, (pavyzdžiui, stiprus garsas silpnina regos, skausmo pojūčius, silpnas – juos stiprina). Sutrikus kai kuriems jutimo organams labiau išlavėja nepažeisti pojūčiai (aklųjų – lytėjimo, kurčiųjų – regos). Odos pojūčio sutrikimą gali sukelti nervų pažeidimas. Dėl juntamojo nervo pažeidimo atsiranda jo inervuojamojo (nervinio jaudinimo) ploto nejautra ir dilgčiojantis skausmas, dėl nugaros smegenų užpakalinio rago – atitinkamo ploto nejautra skausmui ir temperatūros pokyčiams, dėl vienos pusės smegenų laidų – išplinta tos pačios pusės giliųjų audinių ir priešingos pusės paviršinių audinių nejautra per du stuburo segmentus žemiau pažeidimo vietos, dėl galvos smegenų juntamųjų laidų – visos priešingos kūno pusės nejautra, dėl gumburo – kurios nors kūno pusės nejautra, pojūčio nekonkretumas vietos ir trukmės požiūriu, dėl galvos smegenų žievės pažeidimo – rankos ir kojos nejautra. Sutrikus raumenų ir sąnarių pojūčiams atsiranda ataksija (ligonis nejunta pagrindo po kojomis, turi stebėti savo žingsnius, aukštai kilnoja kojas). Uoslės pojūtis, kurio receptoriai yra nosies viršutinėje sienelėje, sutrinka pažeidus tik abiejų pusių juntamuosius nervus. Dėl uoslės sensorinės sistemos liguisto dirginimo atsiranda uoslės haliucinacija (trunka kelias minutes), vėliau gali ištikti epilepsijos priepuolis. Uoslės pojūčio sutrikimas kartais rodo galvos smegenų pažeidimo vietą. Klausos ir pusiausvyros pojūčių receptoriai yra ausyse, nervai į smegenis eina drauge, dažniausiai dėl ligos sutrinka vienu metu. Dėl vienos pusės nervų pažeidimo ūžia ausyse, svaigsta galva, dėl abiejų – šie pojūčiai visiškai sutrinka. Pusiausvyros nervas yra vienintelis, kuriuo neinervuoja simpatinė nervų sistema, todėl galvos svaigimas visada rodo, kad vyrauja parasimpatinė sistema. Liežuvyje esantys skonio pojūčio receptoriai dėl nervo pažeidimo gali išnykti vienoje pusėje. Dėl skonio sensorinės sistemos liguisto dirginimo atsiranda haliucinacijų (nemalonaus kvapo priepuolių), vėliau gali ištikti epilepsijos priepuolis. Regos pojūtis yra pagrindinis, nes teikia apie 80 % jutiminės informacijos apie aplinką. Jos receptoriai yra akių dugno tinklainėje. Dėl galvos smegenų žievės pažeidimo sutrinka abiejų akių viršutinis arba apatinis akipločio ketvirtis, dėl uždegimo, apsinuodijimo, naviko regos nervas sunyksta, ligonis apanka.
Pojūtis atsiranda filogenezės procese kaip jautrumas dirgikliams, neturintiems tiesioginės biologinės reikšmės, tai yra atspindi objektyvų ryšį tarp biotinių veiksnių ir abiotinių veiksnių. Žmogaus pojūčiai yra susiję su jo praktine veikla, istorine visuomenės raida (tuo žmogaus pojūčiai skiriasi nuo gyvūnų). Pojūčius, jų santykį su dirgikliais tiria psichofizika ir fiziologijos tam tikros šakos. Atskleista, kaip fizinė energija receptoriuose virsta nerviniu procesu ir koduojamomis dirgiklio savybėmis ir kaip kodas perduodamas iš receptorių į sensorinę sistemą. Rasta neuronų ir detektorių, skirtingai reaguojančių į tam tikrą dirgiklio savybę (pavyzdžiui, tono dažnį, spalvą, tam tikru kampu orientuotą liniją). Kai kurie, pavyzdžiui, šeštasis, arba aklųjų pojūtis, nespecifinis šviesos pojūtis per odą (jautrumas šviesos bangoms), dar mažai ištirti.
A. Bagdonas Sensorinės sistemos 2 d. 1977 Vilnius.