poliakrilatai

poliakrilãtai (gr. polys – didelis, gausus + akrilatai), akrilo rūgšties esterių polimerai ir kopolimerai. Svarbiausi poliakrilatai – polialkilakrilatai. Bendroji formulė –(–CH₂–CH(COOR)–)–_n; čia R – alkilas. Amorfiniai žemos stiklėjimo temperatūros (kai R – C₂–C₁₂) arba į parafiną panašūs iš dalies kristaliniai polimerai (R > C₁₂). Alkilui ilgėjant nuo C₁ iki C₈ poliakrilatų tankis, kietumas, stiklėjimo temperatūra mažėja, elastingumas ir atsparumas šalčiui – didėja. Atsparūs šviesos ir deguonies poveikiui, tirpsta savame monomere, arenuose, žemesnieji homologai (R – C₁–C₆) – ir acetone. Ilgėjant R grandinei poliakrilatų tirpumas didėja silpnai poliniuose tirpikliuose, mažėja atsparumas benzinui, tepalams ir alyvoms. Kaitinami su hidroksidų tirpalais (80–100 °C) poliakrilatai hidrolizuojasi ir virsta poli(akrilo rūgštimi), aukštesnėje negu 150 °C temperatūroje susisiuva, lengvai kopolimerizuojasi su vinilchloridu, akrilnitrilu, stirenu ir kitais monomerais (svarbiausi poliakrilatų kopolimerai – akriliniai kaučiukai). Poliakrilatai gaunami radikaline akrilatų polimerizacija, dažniausiai emulsijoje, kartais tirpale arba suspensijoje. Iš metilakrilatų, etilakrilatų ir butilakrilatų polimerų ir jų kopolimerų su metilmetakrilatu dispersijų gaminami lakai, dažai, klijai, rišikliai naudojami popieriaus, medienos, odos pramonėje, tekstilėje.