poliándrija (graikų kalba polyandrein, kilo iš poli… + anēr – vyras, kilmininkas andros), daugvyrỹstė, poligamijos forma, kai moteris gyvena sąjungoje ar santuokoje su daugiau nei vienu vyru (kurie dažniausiai broliai) tuo pat metu. Buvo būdinga matriarchatui, aukštesnio rango ar klasės (kastos) moterims. Poliandrija galėjo būti siekiama išsaugoti aristokratinius titulus, nuosavybę (pavyzdžiui, žemę), taip pat garantuoti, kad vienam vyrui iškeliavus medžioti ar klajoti kitas liktų prižiūrėti namus. Judaizmo, krikščionybės ir islamo šventieji raštai poliandriją draudžia. Poliandrija pasitaikydavo (kartais ir 21 amžiaus pradžioje) Šiaurės Nepale, Tibete (dažnai tie vyrai – broliai, tokia santuoka sudaroma turtiniais sumetimais, susitarus visoms suinteresuotoms šalims), Butane, Kanados arktinėje dalyje, kai kuriuose Šiaurės ir Pietų Indijos regionuose (pavyzdžiui, Džamu ir Kašmyro, Uttarakhando, Arunačal Pradešo valstijos), Šri Lankoje, Mongolijoje, Kinijoje, kai kuriose Afrikos (Kenija, Tanzanija), Amerikos (Brazilijos Paros valstija), Polinezijos čiabuvių gentyse. Kai kuriose visuomenėse pasitaiko neoficialių poliandrijos apraiškų, nors tai teisiškai nepripažįstama.
Apie 2300 prieš Kristų Lagašo karalius Urukagina uždraudė poliandrijos tradiciją. 19 amžiuje poliandrija pasitaikydavo tarp aleutų, eskimų. Išnykę Kanarų salų gyventojai gvančiai taip pat praktikavo poliandriją. Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas H. T. Finckas 1889 veikale Primityvi meilė ir meilės istorijos (Primitive Love and Love Stories) teigė, kad bretonų ankstyvojoje bendruomenėje broliai, tėvas ir sūnūs dažnai dalydavosi žmonomis.