poliãrinė pašvastė, Šiáurės pašvastė, viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos) švytėjimas daugiau kaip 80 km aukštyje dėl oro molekulių jonizacijos.
Jonizacija vyksta dėl kosminės kilmės įelektrintų dalelių (protonų, elektronų) sąveikos su viršutinės atmosferos dujomis (daugiausia azoto molekuliniais jonais ir deguonies atomais) Žemės magnetiniame lauke. Poliarinė pašvaistė primena besikeičiančių formų ir spalvų peršviečiamą, plevenančią uždangą ar šydą, būna lankų, juostų, kaspinų, spindulių pavidalo. Spalvos: žydra, balta, geltona, žalia, rausva, violetinė. Dažniausiai poliarinės pašvaistės matomos poliarinėse platumose, netoli magnetinių ašigalių. Po magnetinių audrų pačios intensyviausios poliarinės pašvaistės stebimos vidutinėse arba subtropinėse platumose. Skiriamos turinčios spindulinę struktūrą ir jos neturinčios poliarinės pašvaistės. Pirmajai grupei priklauso spindulinės struktūros lankai ir juostos, portjeros, spindulių pluoštai, karūnos, antrajai – vientisos, ramiai šviečiančios juostos ir lankai, kurių pulsuojantis paviršius primena šviečiantį debesį.
poliarinė pašvaistė
poliarinė pašvaistė
Vienu metu gali matytis kelios poliarinių pašvaisčių formos, keisti viena kitą, įgauti tarpinius pavidalus, judėti dangaus skliautu. Poliarinių pašvaisčių apatinė riba dažniausiai būna 80–150 km aukštyje. Esant dideliam Saulės aktyvumui rausvos ryškios pašvaistės gali susidaryti 250 km aukštyje ir aukščiau. Lankų plotis siekia 20 km, juostų ir portjerų – iki 80 km, spinduliai sklinda į viršų kelis šimtus kilometrų. Poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais. Tada Saulės paviršiuje bei gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir į kosminę erdvę išmetami dideli Saulės plazmos srautai (Saulės vėjas). Poliarinių pašvaisčių stebėjimai atliekami vizualiai, Dopplerio radarais ir iš dirbtinių Žemės palydovų.
Lietuvoje poliarinė pašvaistė matoma retai.
poliarinė pašvaistė
1163