poliarizãcija (gr. polos – ašis), priešingo ženklo krūvių atsiradimas molekulėje dėl išorinio elektrinio lauko sukeltos elektroninio apvalkalo deformacijos. Priešingo ženklo krūviai atsiranda cheminius ryšius sudarantiems elektronams pasislinkus elektriškai neigiamesnio (didesnio elektrinio neigiamumo) atomo link. Prie šio atomo susidaro papildomas dalinis elektros krūvis, ir tokios molekulės tampa dipoliais, turinčiais indukuotą dipolinį momentą. Molekulių geba poliarizuotis elektriniame lauke ir įgyti dipolinį momentą vadinama molekulių poliarizuojamumu. Jis susijęs su elektronų judrumu ir priklauso nuo jų energinės būsenos: kuo elektronai yra toliau nuo atomo branduolio, tuo molekulės lengviau poliarizuojasi. Jei molekulės turi dar ir pastovų dipolinį momentą, jas poliarizavus dipolinis momentas tampa lygus pastovaus ir indukuoto dipolinių momentų sumai. Molekulių poliarizacija nustatoma matuojant medžiagos dielektrinę skvarbą – ε: P = [(ε – 1)/(ε + 2)] ∙ (M/d); čia M – medžiagos molinė masė, d – tankis. Elektrochemijoje poliarizacija (ji vadinama elektrolitine) yra elektrodo potencialo pokytis tekant nuolatinei elektros srovei tarp įmerktų į elektrolito tirpalą elektrodų. Pagal elektros srovės kryptį skiriama anodinė (didėja anodo teigiamasis potencialas) ir katodinė (didėja katodo neigiamasis potencialas) poliarizacija.
2509