poliarizatorius

poliarizãtorius (pranc. polarisateur < gr. polos – ašis), prietaisas, poliarizuojantis juo sklindančias elektromagnetines bangas. Skirstomi į naudojamus radioelektronikoje ir naudojamus optikoje. Radioelektronikoje naudojamu poliarizatoriumi priimamos bangos poliarizacija keičiama į tokią, kurią būtų galima priimti mikrobangų keitikliu. Šie poliarizatoriai būna mechaniniai, elektromechaniniai, elektromagnetiniai ir komutaciniai. Mechaniniame poliarizatoriuje bangų ėmiklis ir keitiklis pasukami elektrine pavara arba ranka, elektromechaniniame naudojamas elektros variklis, elektromagnetiniame – solenoidas, komutaciniame valdymo įtampa perjungiama nuotoliniu valdymo pultu. Sudėtingais poliarizatoriais galima priimti ir vertikaliosios, ir horizontaliosios poliarizacijų signalus vienu metu (jie nukreipiami į skirtingus išėjimus). Optikoje poliarizatoriumi gaunama tiesiškai poliarizuota šviesa. Šio poliarizatoriaus veikimas grindžiamas vienu iš trijų fizikinių reiškinių: šviesos atspindžiu ir lūžimu, dichroizmu ir dvejopu šviesos lūžimu. Dažniausiai naudojamas paprastos konstrukcijos vielos grotelių poliarizatorius, kuris veikia ktokiu principu negu kiti optikoje naudojami poliarizatoriai.