poliaronas

poliarònas (polia(rizacija) + (elekt)ronas), kvazidalelė; surištoji elektrono arba skylės ir poliarizacijos lauko būsena. Medžiagose, kuriose joninis ryšys yra svarbus, lėtai judant krūvininkui (elektronui, skylei) dėl toliasiekių jėgų sąveikos su kristalo jonais susidaro gardelės poliarizacijos ir deformacijos sritis, t. y. judant elektronui kartu su su juo juda ir gardelę deformuojanti aplinka. Gardelės nuolatinė poliarizacija veikia kaip potencialo duobė ir trukdo elektronui judėti. Poliaroną galima vaizduoti kaip elektroną, apsuptą fononų debesėlio. Poliarono prototipas yra laidumo elektronas joniniame kristale arba poliniame puslaidininkyje. Šiose medžiagose dėl elektromagnetinės sąveikos susidaro saviindukuotasis potencialas, kuris keičia elektrono fizikines savybes. Poliaronas apibūdinamas susidarančios potencinės duobės energija ir efektine mase; nuo jų priklauso medžiagos elektrinis laidis pastoviame lauke ir šviesos sugerties spektras. Kalsikinėje analizėje pagal poliarono ryšio dydį skiriami didelio spindulio (Froehlicho) ir mažo spindulio (Holsteino) poliaronai. Froehlicho poliarono erdvinis išplitimas palyginti su kietojo kūno gardelės konstanta yra didelis ir gardelė gali būti traktuojama kaip poliarizuojamas kontinuumas. Holsteino poliaronas susidaro, jei saviindukuotosios poliarizacijos būdingąjį matmenį galima palyginti su gardelės konstanta. Poliaronas apibūdinamas sukiniu (savuoju judesio kiekio momentu). Sudėtingos sandaros medžiagose (pvz., pjezoelektrinėse, superlaidžiose, 2D ir molekuliniuose dariniuose) atsiskleidžia kiti poliaronų ypatumai, lemiantys jų elektrines, magnetines ir optines savybes.