Polbijas (Polybios) apie 200 pr. Kr.Megalopolis apie 118 pr. Kr., helenistinio laikotarpio žymiausias graikų istorikas. Achajų sąjungos stratego Likorto sūnus.
Kartu su tėvu aktyviai dalyvavo Achajų sąjungos veikloje. Po graikų pralaimėjimo prie Pidnos (168 pr. Kr.) nuo 166 pr. Kr. kaip įkaitas gyveno Romoje. Tapo Scipiono Afrikiečio Jaunesniojo draugu ir patarėju, lydėjo jį karo žygiuose į Afriką (146 dalyvavo užimant Kartaginą), į Ispaniją ir kitur, daug keliavo po Romos imperijos kraštus. Po Korinto sugriovimo tarpininkavo pertvarkant Graikiją (146–145 pr. Kr.).
Iš tradicijos Polibijui priskiriamų kūrinių iš dalies išliko tik Visuotinė istorija (pirmosios penkios knygos, kitų tik fragmentai); iš 40 knygų sudarytame veikale pasakojami įvykiai nuo I Pūnų karo (1–2 įžanginės knygos, aprašančios įvykius iki 220 pr. Kr.), bet autoriaus pagrindinis dėmesys – 220–168 pr. Kr. įvykiai, padėję pagrindą Romos vyravimui regione; vėliau Polibijas pratęsė pasakojimą iki 146 pr. Kr. įvykių (30–39 knygos); 40 knygoje pateikta turinio santrauka ir chronologinė apžvalga. Autoriaus tikslai – moksliniai ir politiniai (aprašyti ir pagrįsti staigų Romos imperijos iškilimą; tam jis pasitelkia likimo‑lemties, kaip aukštesnės pasaulio istoriją lemiančios jėgos, kategoriją; patys romėnai užsitarnavo tychės palankumą dėl savo valstybinės sandaros pranašumo, karinės drausmės ir pilietinės doros; ypač daug apie tai kalbama 6 knygoje) bei didaktiniai (ugdyti politinį ir karinį elitą, šviesti žinių siekiančius tautiečius).
Polibijas sukūrė savitą istoriografijos kanoną: pragmatinės istoriografijos sąvoką, pabrėžė visuotinės istorijos pranašumą prieš kitus istoriografijos žanrus, nepritarė pasakojimo dramatizavimui ir stilistinių efektų vaikymuisi, pagrindiniu bet kokios istorijos tikslu laikė istorinės tiesos atskleidimą ir etinį piliečių ugdymą. Kadangi, anot jo, visi pasaulinės istorijos įvykiai yra neatsiejamai susipynę, istorikui labai svarbu nustatyti ir tiksliai išskirti kiekvieno įvykio tikrąsias priežastis, pradžią bei padarinius. Polibijas pirmasis kelia konkrečius reikalavimus istorikui: būtina turėti sukaupus politinės ir strateginės patirties, būti susipažinusiam su aprašomų kraštų geografija ir topografija bei istoriniais dokumentais, gerai išstudijavusiam ir kritiškai įvertinusiam ankstesnę istoriografinę tradiciją.
879