polichoriškùmas (poli… + gr. choros – choras), polichòrinis stlius, polichòrinė tèchnika, chorinės muzikos kompozicinė technika, išplėtota 16–18 a. Venecijos mokyklos kompozitorių A. ir G. Gabrieli kūryboje. Polichoriškumas pagrįstas atlikėjų ansamblio (choro, choro ir orkestro) dalijimu į keletą (paprastai 2 arba 3) atskirų grupių, kurios būna priešingose bažnyčios pusėse, gieda ir groja pakaitomis.
Polichoriškumas atsirado dėl Venecijos Šv. Morkaus bažnyčios architektūros ir akustikos specifikos. Polichoriškumas populiarus baroko bažnytinėje muzikoje, iš pradžių Venecijos, vėliau Romos mokyklos kompozitorių kūriniuose. Polichoriškumo elementų yra R. Bartolucci, Josquino des Prés, A. Willaerto kūryboje. Polichoriškumas vėliau paplito ir Vokietijoje (M. Praetorius, H. Schützas, J. S. Bachas), Anglijoje (G. F. Händelis).
1915