polichròmija (gr. polychrōmos – daugiaspalvis), architektūros, skulptūros, taikomosios dailės kūrinio daugiaspalviškumas. Monochromijos priešingybė. Kuriama įvairia technika. Polichromija žinoma nuo senovės Egipto, antikos laikų (akrolitas, chrizoelefantina). Polichromija dažniausiai taikyta bizantiškųjų ir romaniškųjų bažnyčių puošyboje. Viduramžiais dažytos gotikinės, dažniausiai medinės skulptūros. Nuo 15 a. pabaigos skulptūrų drabužiai buvo ne tik dažomi, bet ir auksuojami ar sidabruojami, dengiami spalvinėmis lesiruotėmis. Medinių skulptūrų dažymas aliejiniais dažais ne tik praturtina estetinį vaizdą, bet ir konservuoja kūrinį, apsaugo nuo drėgmės. Dažniausiai įvairiai spalvinami taikomosios dailės dirbiniai (dažymas, emaliavimas, inkrustacija, marginimas ir kita). Polichromija taikyta Renesanso, baroko ir rokoko epochose. Dažnai polichromija naudojama liaudies mene, puošiant baldus, interjero dalis, įvairius rakandus (lietuvių kraičio skrynios).
1746