polielektrolitai

polielektroltai (gr. polys – didelis, gausus + elektro… + gr. lytos – tirpus), polimerai, kurių makromolekulėje yra funkcinių grupių, gebančių disocijuoti vandenyje. Nuo paprastų elektrolitų polielektrolitai skiriasi tuo, kad jiems disocijavus susidaro nejudrūs apsupti priešjonių (mažų priešingo krūvio ženklo jonų) jonai – polijonai. polielektrolitai skirstomi į polirūgštis (tirpale atskyla polianijonai), polibazes (atskyla polikatijonai) ir poliamfolitus (atskyla ir polianijonai, ir polikatijonai). Polielektrolitams būdingos ir nejonogeninių polimerų (pvz., didelė klampa), ir mažos molekulinės masės elektrolitų tirpalų (pvz., elektrinis laidumas) savybės, bet jie turi ir savitų savybių, kurios pasireiškia polielektrolitų makromolekulėje atsiradus nekompensuotų krūvių. Polijonai tirpaluose yra didesni už panašios molekulinės masės ir kilmės nejonogenines makromolekules. Skiedžiant polielektrolitų tirpalą jo klampos skaičius ne mažėja (būdinga nejonogeniniams polimerams), bet didėja – jie brinksta. Polielektrolitų brinkumą galima sulėtinti arba visai sustabdyti į polielektrolitų tirpalą pridėjus neutralių mažos molekulinės masės druskų. Polirūgštys ir polibazės yra silpnesni elektrolitai negu paprastos rūgštys ir bazės, jų jonogeninių grupių disociacijos konstanta yra kintamas dydis. Prie polielektrolitų tinklinių makromolekulių prijungus disocijuojančias į jonus grupes arba linijinių polielektrolitų molekules susiuvus skersiniais ryšiais gaunami vadinami susiūtieji polielektrolitai (jie daugiausia naudojami technikoje vandeniui minkštinti ir gėlinti). polielektrolitai naudojami kaip flokuliantai, tekstilės ir popieriaus apdailos medžiagos, putoms stabilizuoti, kai kuriais tirštinami maisto produktai ir vaistai.