polieteriai

polièteriai (gr. polys – didelis, gausus + aithēr – dangus, oras), heterograndiniai polimerai, kurių pagrindinėje grandinėje yra periodiškai pasikartojančių ≡COC≡ grupių. Būna alifatiniai ir aromatiniai (polifenilenoksidai). Prie alifatinių polieterių priskiriami poliacetaliai –(–CRH–O–)–_n; čia R – alkilas, polialkilenoksidai –(–(CH₂)_x–O–)–_n, alkilenoksidų kopolimerai su acetaliais, su vinilo monomerais, cikliniai polimerai, gauti iš biciklinių alkilenoksidų ir diepoksidų. Būdinga žema stiklėjimo ir lydymosi temperatūra: atitinkamai nuo –70 iki 0 ir 40–180 °C. Didėjant polialkilenoksidų CH₂– grupių skaičiui tarp deguonies atomų, mažėja lydymosi temperatūra ir tankis, bet didėja elastingumas. Į elementariąją makromolekulės grandį įjungus papildomą CH₂– grupę polimero lydymosi temperatūra sumažėja. Alifatiniai polieteriai gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose, polialkilenoksidai ir poliacetaliai ribotai tirpsta organiniuose tirpikliuose ir vandenyje, išskyrus polietilenoksidą (jis gerai tirpsta vandenyje) ir poliformaldehidą (vandenyje netirpsta, blogai tirpsta organiniuose tirpikliuose). Alifatiniai polieteriai neatsparūs vandenilio chlorido, vandenilio bromido, vandenilio peroksido, organinių peroksidų, ozono poveikiui. Savybės gerinamos modifikuojant. Dažniausiai gaunami katijonine polimerizacja (anijonine polimerizacija tik polialkilenoksidai). Praktinį pritaikymą turi poliformaldehidas, polietilenoksidas, polipropilenoksidas, propilenoksido kaučiukas, epichlorhidrino kaučiukai, polivinilacetaliai.