polifònija (poli… + gr. phōnē – garsas), daugiabalsės muzikos (daugiabalsiškumas) raiškos priemonė ir muzikinės medžiagos dėstymo būdas, pagrįstas faktūros balsų melodiniu savarankiškumu. Polifonijos esmę sudaro atskirų balsų linearus plėtojimas. Vertikalūs garsų santykiai (akordai, sąskambiai) turi antraeilę reikšmę, dažniausiai jie yra balsų sankaupos rezultatas ir paklūsta melodinės plėtotės logikai.
Rūšys, formos, žanrai
Skiriamos dvi polifonijos rūšys: kontrastinė, kai vienu metu skamba kelios skirtingos melodijos, kurias atlieka skirtingi balsai (kontrapunktas) ir imitacinė, kai visi balsai atlieka tą pačią melodiją arba jos dalį, tik ne vienu metu (vėliau įstoję balsai imituoja pradinę melodiją; imitacija).
Dažniausios formos ir žanrai: periodas, dviejų dalių, trijų dalių forma, kanonas, invencija, fuga, fugato, choralo išdaila, variacijos (pasakalija, čakona), preliudas (kūrinio įžanga), preliudas (muzikinė pjesė), ričerkaras, kancona, tokata.
Raida iki 19 amžiaus vidurio
Polifonijos terminas nuo 14 a. vidurio nuolat minimas traktatuose, dažniausiai kaip diafonijos priešprieša. Vakarų Europos muzikoje polifonija kaip savarankiškas muzikinio mąstymo metodas suklestėjo 15–16 amžiuje. Susiklostė skirtingos polifonijos mokyklos, tarp jų – Nyderlandų (G. Dufay, J. Ockeghemas, J. Obrechtas, Josquinas des Prés), italų (G. P. da Palestrina), Venecijos (A. Willaertas, C. de Rore), prancūzų (C. Janequinas), vokiečių (H. Finckas, A. von Bruckas), anglų (J. Dunstable’as, J. Taverneris, W. Byrdas, T. Morley), ispanų (C. de Moralesas, T. L. de Victoria). Visa senoji polifonija, sukurta iki 16 a., vadinama griežtuoju stiliumi arba griežtuoju kontrapunktu, vėlesnė (nuo 17 a.), grindžiama harmoninėmis funkcijomis, – laisvuoju stiliumi arba laisvąja polifonija. Muzikos teorijoje anksčiausiai A. Kircheris (Universalioji muzika / Musurgia universalis 1650), vėliau F. W. Marpurgas (Senosios ir naujosios muzikos istorijos ir mokslo kritinis įvadas / Kritische Einleitung in die Geschichte und Lehrsätze der alten und neuen Musik 1759) ir kiti polifoniją apibrėžė kaip sudarytą iš kelių lygiareikšmių partijų.
Raida nuo 19 amžiaus
Nuo 19 a. vidurio, sulig daugiabalsės viduramžių ir Renesanso muzikos atradimu, polifoniją imta apibrėžti pagal jos priklausomybę nuo harmonijos. Polifonijos terminas pradėtas taikyti netgi visai epochai: H. L. F. von Helmholtzas (Mokslas apie garso pojūčius / Die Lehre von den Tonempfindungen 1863) nurodė 3 pagrindines muzikos raidos fazes – senoji homofoninė (vienbalsė), polifoninė (10–17 a.) ir harmoninė (vėlesnių amžių). 20 a., ypač serijinėje polifonijoje, balsų melodinis individualumas tampa ne toks svarbus nei garsų išdėstymas, dažnai suvokiamas kaip bazinė, originali. F. B. Busoni (Apie muzikos vienovę / Von der Einheit der Musik 1922) idealios polifonijos savybėmis laikė atonalumą ir atemiškumą. Polifonijos samprata buvo papildyta kitais muzikinės kalbos parametrais, tarp jų – trukme, tembru, faktūra (ritminė polifonija, tembrinė polifonija, faktūrinė polifonija). G. Ligeti suformulavo mikropolifonijos techniką. Polifonijos idealu laikyta G. P. da Palestrinos, J. S. Bacho, vėlyvoji L. van Beethoveno, G. Mahlerio, A. von Weberno ir kitų kompozitorių kūryba.
Ne Vakarų muzikoje t .p. aptinkama įvairių polifonijos formų, tarp jų – gamelanas, gagaku ir kitos. Etnomuzikologai joms apibrėžti dažnai vartoja giminingus terminus, tarp jų – polivokalinis, polifoninis paralelizmas, multifoninis, multisonansas, diafonija. Vokiečių etnomuzikologai (E. M. von Hornbostelis) polifonijos terminą dažnai keitė daugiabalsiškumu. Kai kurie (W. P. Malmas) polifoniją traktuoja kaip skirtingų daugiabalsio dainavimo tipų (homofonijos, heterofonijos ir disfonijos) visumą.
Polifonija Lietuvos muzikoje
Lietuvoje vienas pirmųjų polifonijos priemones pavartojo M. Kreczmeris motete Dievo kunigai, šlovinkite Viešpatį (Sacerdotes Dei benedicite Dominum 1678). Imitacinės polifonijos formas (daugiausia kanonus ir fugas) vartojo Č. Sasnauskas, M. K. Čiurlionis, J. Gruodis. Kontrastinės polifonijos gausu M. K. Čiurlionio (simfoninė poema Jūra, preliudai fortepijonui) kūryboje. 20 a. pabaigoje polifonijos priemones itin gausiai vartojo J. Juzeliūnas, R. Mažulis. Polifonijos principais pagrįstos ir lietuvių liaudies sutartinės.
V. Klova Polifonija: praktinis polifonijos vadovėlis 2 d. Vilnius 1966–85; R. Mikėnaitė XX a. polifonija ir jos apraiškos šiuolaikinėje lietuvių muzikoje Vilnius 1987; Muzikos kalba d. 1 Viduramžiai. Renesansas, d. 2 Barokas / sud. G. Daunoravičienė Vilnius 2003–06; D. de la Motte Kontrapunkt Kassel 1981; H. van der Werf Early Western Polyphony (Companion to Medieval & Renaissance Music) Oxford 1997.
646