poligrãfija (poli… + gr. graphō – rašau), technikos, mokslo šaka ir informacinių technologijų dalis, apimanti programinę įrangą, technologijas ir įrenginius tekstiniams ir vaizdiniams originalams bei informacijai, esančiai kompiuterinėse laikmenose, dauginti – leisti laikraščius, žurnalus, knygas, spausdinti dokumentus, pinigus, pašto ženklus, žemėlapius, etiketes, pakuotes, vaizdus ir informaciją ant žaislų, indų, rūbų ir kita.
Rūšys ir technika
ofsetinės spaudos rotacinė spausdinimo mašina
Poligrafinį procesą apima originalo (informacijos) paruošimą spausdinti (rinkimą, maketavimą, spalvų koregavimą ir kita, spausdinimo formų gamybą, jeigu nebus spausdinamas skaitmeninėmis mašinomis), spausdinimą ir išspausdintos produkcijos apdorojimą (lankstymą, įrišimą, apdailą ir kita). Paruošimas spausdinimui atliekamas spaustuvėje arba iš dalies leidykloje. Pagal spausdinimo formas (spausdinamųjų elementų ir protarpių išsidėstymą formos paviršiuje) skiriami 4 pagrindiniai tradiciniai spausdinimo būdai: iškiliaspaudė ir jos atmaina fleksografija, giliaspaudė, plokščiaspaudė (litografija ir ofsetinė spauda) ir trafaretinė spauda, t. p. naudojami skaitmeniniai būdai – elektrofotografija ir termografija, retai – elektrostatinė spauda, magnetografija. Tradiciniams būdams spausdinimo formos gaminamos fotografiniais, fotocheminiais ir fizikiniais (lazeriniais) metodais.
Spausdinama spausdinimo mašinomis, kurios pagal spausdinimo būdą skirstomos į tiglines, plokščiaspaudes, rotacines ir ofsetines (lapines ir ritinines). Tiglinės spausdinimo mašinos ir spausdinimo forma, ir spaudimo paviršius yra plokšti, plokščiaspaudės – forma yra plokščia, o spaudimo paviršius cilindrinis, rotacinės spausdinimo mašinos ir spausdinimo formos, ir spaudimo paviršiai yra cilindriniai. Spausdinimas dar skirstomas į tiesioginį ir ofsetinį (spausdinama ne tiesiogiai nuo formos, bet per tarpinį cilindrą, dengtą elastinga ofseto guma). Spausdinimo mašinos būna individualaus naudojimo (spausdintuvai), kontorinės ir pramoninės, vienspalvės ir daugiaspalvės (2–10 ir daugiau spalvų), lapinės ir ritininės. Yra skaitmeninių spausdinimo mašinų, kurios atlieka visas knygos spausdinimo ir įrišimo operacijas, gali spausdinti po vieną egzempliorių – knygą pagal reikalavimą (angl. book on demand). Išspausdinta produkcija apipjaustoma ir kitaip apdorojama: plakatai, vaizdinė produkcija apipjaustoma, žurnalai, laikraščiai, knygos – įrišama, dažnai lakuojama, laminuojama, daromi įspaudai, priklijuojamos hologramos ir kita.
Istorija
Poligrafijos klestėjimas siejamas su popieriaus išradimu Kinijoje. Čia pirmosios knygos, laikraščiai ir grafikos darbai ksilografijos technika (ksilografinė knyga) buvo spausdinamos 7–11 a. Europoje šis spausdinimo būdas paplito 14 a., kai ją pasiekė grafikos darbai iš Japonijos ir Kinijos. 1445 vokiečių spaustuvininkui J. Gutenbergui išradus renkamuosius iškiliaspaudės spaudmenis iš švino, stibio ir alavo lydinio ir pagaminus spausdinimo mašiną buvo išspausdinta pirmoji knyga. 1796 A. J. Senefelderis išrado litografiją – plokščiąją spaudą. 1803 Friedrichas Gottlobas Königas ir Andreasas Friedrichas Baueris (abu Vokietija) sukonstravo pirmąją plokščiaspaudę mašiną iš medinių detalių su garo pavara. Pasinaudodamas 1839 L.-J.-M. Daguero išrasta fotografija 1882 Georgas Meisenbachas sukūrė autotipiją – toninio vaizdo rastravimą ir atvėrė kelią kokybiškoms iliustracijoms spausdinti. Vėliau išrasta rotacinė ritininė spausdinimo mašina, 1884 patentuotas linotipas (Ottmaras Mergenthaleris, Vokietija; raidės pradėtos rinkti mechanizuotai). 1904 Ira Washingtonas Rubelis ir Casparas Hermanas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos) nepriklausomai vienas nuo kito išrado spausdinimo būdą per tarpinį elementą – ofsetą, 1938 Chesteris Floydas Carlsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – elektrografiją. 1951 sukurta fotografinio rinkimo mašina, 20 a. antroje pusėje imta taikyti lazerines technologijas, sukurtos kompiuterinio leidinių paruošimo sistemos (1985, bendrovė MacPublisher, Jungtinės Amerikos Valstijos).
Lietuvoje
Vilniuje pirmąją spaustuvę 1520 įkūrė P. Skorina, 1522 buvo išspausdinta Mažoji kelionių knygelė. 1523–33, 1574–1624 Vilniuje veikė Mamoničių spaustuvė, viena geriausiai įrengtų spaustuvių valstybėje ( 1588, 1593 ir 1597 išspausdintas III Lietuvos Statutas). 1575 Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis įkūrė spaustuvę ir 1576 išspausdino 6 knygas. Apie 1586 spaustuvė perėjo Vilniaus universiteto žinion, nuo 1805 ji perleidžiama J. Zawadzskiui (Zawadzkio spaustuvė). 1906 Lietuvoje pasirodė linotipas, 1821 pradėta naudoti litografija, Spindulio spaustuvėje 1928 pradėta spausdinti ofsetu, 1938 – giliaspaude. Lietuvoje poligrafijos tyrimai buvo atliekami Elektrografijos institute (veikė iki 2003). Poligrafija tiriama Vilniaus Gedimino technikos universitete Poligrafinių mašinų ir Kauno technologijos universitete Medijų inžinerijos katedrose, poligrafijos specialistai rengiami Vilniaus Gedimino technikos universitete, Kauno technologijos universitete ir Kauno kolegijoje. 1998–99 buvo leidžiamas žurnalas Spaudos pasaulis, 2002–03 žurnalas Formatas.
509
-spauda