polihalitas

polihaltas (gr. polys – didelis, gausus + hals – druska), sulfatų klasės mineralas K₂Ca₂Mg[SO₄]₄·2H₂O. Kristalai triklininės singonijos, plokštelių formos; dažniausiai sudaro grūdėtus, pluoštinius, lakštinius agregatus, dažni dvynučiai. Būna bespalvis, baltas, pilkas, gelsvas, nuo geležies priemaišų – rausvas arba raudonas. Bruožas (miltelių spalva) baltas. Blizgesys stiklo, riebus. Pusiau skaidrus. Skalumas tobulas. Kietumas 2,5–3,5. Tankis 2720–2780 kg/m³. Trapus, kartaus skonio. Tirpsta vandenyje (lieka gipsas). Dažnai turi natrio, geležies oksido, chloro priemaišų.

Polihalitas susidaro nuosėdinių chemogeninių procesų (sulfatinės halogenezės) metu iš kalio, kalcio, magnio junginiais prisotintų sūrymų, kartais būna vulkaninės veiklos (ekshaliacijos) produktas – sudaro kristalines pluteles lavoje. Dažniausiai randamas grūdelių arba tarpsluoksnių pavidalu mineralinių druskų telkiniuose kartu su halitu, silvinu, gipsu, anhidritu, karnalitu.

Naudojamas kalio trąšoms gaminti.

Polihalito telkinių yra Austrijoje (Hallstattas), Italijoje (Vezuvijaus apylinkės), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Naujosios Meksikos, Teksaso valstijos), Prancūzijoje (Lotaringija), Rusijoje, Ukrainoje (Kalušo, Stebnyko telkiniai), Vokietijoje (Straussfurtas).