polikristalai

polikristãlai (gr. polys – didelis, gausus + krystallos – ledas), kristaliniai kietieji kūnai, kuriuos sudaro daug įvairaus dydžio netvarkingai orientuotų vienas kito atžvilgiu, dažniausiai netaisyklingos formos kristalitų. Iš polikristalų sudarytos uolienos, mineralai, metalų lydiniai, betonas, tulžies pūslės, šlapimo takų akmenys. Polikristalai susidaro persotintuosiuose tirpaluose, peršaldytuosiuose lydaluose ar persotintuosiuose garuose vykstant kristalo augimui, polimorfiniams virsmams. Polikristalų savybės priklauso nuo juos sudarančių kristalitų savybių, matmenų (jie būna nuo (1–2) · 10^–6 mm iki kelių milimetrų), kristalografinės orientacijos. Polikristalai yra izotropiniai (fizikinės ir mechaninės savybės visomis kryptimis vienodos). Gaunami vykdant įvairias chemines reakcijas (pvz., optikoje naudojamas stroncio volframato SrWO₄ polikristalas gaunamas iš stroncio karbonato ir vanadžio 1273 K temperatūroje per 10 h), sulydant cheminius elementus be oro užlydytose kvarco ampulėse arba uždaruose reaktoriuose inertinių dujų atmosferoje (taip gaunamas, pvz., galio arsenidas GaAs), sukepinant kristalinių medžiagų miltelius. Techninis polikristalinis silicis (93–99 % grynumo) gaminamas kaitinant kvarcinį smėlį ir koksą 1500–1750 °C temperatūroje. Puslaidininkiniai polikristalai naudojami monokristalams gaminti, ploni polikristaliniai sluoksniai (jie gaunami iš garų fazės) – pramonėje: saulės elementams, apsauginėmis atspindinčiosioms ar šviesinančiosioms dangoms gauti, fotoelektrinių prietaisų gamyboje, magnetinių laukų ir dujų jutiklių gamyboje.