polimodalùmas (poli… + pranc. – modalité < lot. modus – matas, kiekis, dydis, būdas, dermė, nuosaka), daugiadermiškùmas, sudėtinga muzikinių garsų aukščio sistema, ypatinga polidermiškumo rūšis, grindžiama skirtingiems modusams arba dermėms priklausančių balsų jungimu.
Polimodalumo techniką ištobulino prancūzų kompozitorius O. Messiaenas. Jis vartojo du modusų santykio tipus – horizontalųjį ir vertikalųjį. Horizontalusis polimodalumas reiškia paprastą modusų kaitą, o vertikalusis – pačią sudėtingiausią modalinės technikos rūšį. O. Messiaenas polimodalumą grindė vienalaikiu dviejų (bimodalumas) ar trijų savo ribotos transpozicijos dermių vartojimu. 20 a. kompozitoriai C. A. Debussy, A. Schönbergas, P. Hindemithas, B. Bartókas, I. Stravinskis sukūrė polimodalumo struktūrinių variantų didelę įvairovę, pasižyminčią ir skambesio įtampos (sonantiškumo), ir jo spalvos (sonoriškumo) tendencijomis.
Lietuvių muzikoje polimodalumo bruožų aptinkama M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno, B. V. Kutavičiaus, F. R. Bajoro ir kitų kompozitorių kūriniuose.
A. Ambrazas Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba Vilnius 1981; V. Landsbergis Čiurlionio muzika Vilnius 1986; E. Kurth Die Grundlagen des linearen Kontrapunkts: Einführung in Stil und Technik von Bachs melodischer Polyphonie Bern 1917; O. Messiaen Technique de mon langage musical Paris 1944; C. Kogoutek Technika kompozicii v muzyke XX veka Moskva 1976.
2898