polinės gyvenvietės
rekonstruota polinė gyvenvietė Bodeno ežere (Unteruhldingenas, Badenas-Viurtembergas)
põlinės gyvénvietės, palaftai (it. palafitta < palo – strypas, fitto – įkaltas), gyvenvietės, kurių pastatai pastatyti virš vandens arba uždurpėjančių ežerų.
Ant polių laikomų platformų (dažniausiai 60–100 m2 ploto) buvo statomi stulpinės konstrukcijos gyvenamieji ir ūkiniai pastatai šlaitiniais stogais. Nuo ledonešio ir potvynio palafitus saugojo stambių stulpų eilės. Gyventojai vertėsi žvejyba, ežerų pakrantėse – žemdirbyste ir gyvulininkyste. Dalis polinių gyvenviečių buvo sezoninės, jose gyventa žvejojant arba renkant agarų riešutus; kitose buvo gyvenama nuolat. Polinės gyvenvietės pradėtos tirti 1854, prie Ciuricho ežero radus polių liekanų; apie jas publikaciją paskelbė archeologas Ferdinandas Kettleris. Ankstyviausiomis polinėmis gyvenvietėmis laikoma vėlyvojo mezolito Star Carro gyvenvietė (Pietų Jorkšyras, Anglija) ir Federio ežero gyvenvietės (Vokietija). Europoje randama bronzos amžiaus ir geležies amžiaus laikotarpiu datuojamų polinių gyvenviečių. Iki K. Kolumbo atradimų tokias gyvenvietes statė indėnai.
rekonstruotos polinės gyvenvietės Bodeno ežere pastatai (Unteruhldingenas, Badenas-Viurtembergas)
polinė gyvenvietė Chiloé saloje
polinė gyvenvietė Malaizijoje
21 a. statomos ir naudojamos kai kuriose Pietų Amerikos, Pietryčių Azijos, Vakarų Afrikos valstybėse. Polinėmis gyvenvietėmis laikomi kranogai – Airijoje ir Škotijoje randamos stulpų eilėmis aptvertos dirbtinės salos (žinoma apie 2600).
polinės gyvenvietės Lietuvoje
Ankstyviausios polinės gyvenvietės Lietuvoje datuojamos vėlyvuoju neolitu (Žemaitiškių, Šarnelės, Šventosios gyvenvietės). Ankstyvuoju bronzos amžiumi datuojamos Kretuono ir Luokesos gyvenvietės.
3044