pòlis (gr.), senovės Graikijoje – miestas-valstybė. Senovės Graikijai būdinga, bet ne vienintelė politinės organizacijos forma, kurios skirtingų politinių modelių prototipų įvairiais laikotarpiais būta ir kituose kraštuose (šumerų, finikiečių, etruskų miestai-valstybės).
Polių susiformavimas
Graikų polio ištakos siejamos su bronzos amžiaus laisvų gyventojų bendruomene, kuri gyvavo šalia politinės ir administracinės valdžios centrų. Gyventojų partikuliarizaciją ir bendruomenių konsolidavimąsi skatino Balkanų landšaftas, stiprūs gentiniai ir teritoriniai ryšiai, religiniai kultai. Poliai galutinai susiformavo archajiniu laikotarpiu, nunykus monarchijos tradicijai.
Polių skaičius ir struktūra
Klasikiniu laikotarpiu graikų žemėse buvo apie 750 polių ir apie 300 kolonijų. Daugelio polių teritorija neviršijo maždaug 100 km², visateisių piliečių buvo iki 1000. Polių su keliolika ar keliasdešimt tūkstančių visateisių piliečių buvo apie 200. Žemyninėje Graikijoje klasikiniu laikotarpiu daugiausia gyventojų buvo Atėnuose, o pagal teritoriją didžiausias polis buvo Sparta.
Polis valdė savo teritoriją ir turėjo sienas. Jį sudarė urbanizuotas centras su aikšte (agora) ir tvirtove ant kalvos (akropolis; tamsiaisiais amžiais ir archajinio laikotarpio pradžioje polis ir akropolis dažnai sutapdavo) bei užmiesčio teritorija su dirbamomis žemėmis. Sparta buvo netradicinis polis, neturintis sutvirtinto centro. Polio identitetas buvo siejamas ne su teritorija, o su piliečiais, dažniausiai polis buvo vadinamas pagal piliečius (atėniečiai, tebiečiai ir panašiai).
Valdymas ir institucijos
Polį valdė piliečiai vyrai. Moterys valdyme nedalyvavo; polio institucijose moterims atstovaudavo ir jų teises gindavo sutuoktiniai ar artimiausi pilnamečiai giminaičiai vyrai. Piliečiai buvo privilegijuota gyventojų grupė. Be piliečių, polyje gyveno laisvi, pilietybės neturintys žmonės (metoikai, perioikai, atleistiniai), privatūs ir valstybės vergai. Poliai turėjo susiformavusias, įstatymais (Atėnuose Solono įstatymai, Kleistenio įstatymai, Spartoje Likurgo įstatymai ir kiti) pagrįstas konstitucijas, nustatančias politinių sprendimų priėmimo procedūras, institucijų ir pareigūnų kompetenciją, teismų funkcionavimą, piliečių teises.
Polio pagrindinės institucijos buvo piliečių susirinkimas (eklesija, apela ir kita), taryba ar dvi tarybos (Atėnuose bulė, areopagas, Spartoje gerusija), nustatytai kadencijai renkami pareigūnai. Polio valdymo forma buvo oligarchinė arba demokratinė. Spartos politinė struktūra buvo unikali, inkorporavusi įvairių politinių modelių – monarchijos, oligarchijos, karinės demokratijos elementų. Polis turėjo savitą pagrindinį kultą, kalendorių, abėcėlės variantą, matų sistemą, kaldinosi monetas. Geriausiai žinoma klasikinių Atėnų polio struktūra. Aukščiausioji teisinė valdžia priklausė tautos susirinkimui, eklesijai (graikiškas terminas dēmokratia pradėtas vartoti 5 a. pr. Kr. antroje pusėje).
4 a. pr. Kr., po Graikijos pilietinio karo (Peloponeso karas; 431–404 pr. Kr.), polio institucijomis buvo vis labiau manipuliuojama; jų veikla dažnai būdavo neefektyvi.
Piliečių teisės ir pareigos
Po Kleistenio, Efialto ir Periklio reformų Atėnuose įsitvirtino tiesioginė demokratija. Kiekvienas Atėnų pilietis turėjo teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, teisę į privačią žemės nuosavybę, gauti atlygį už pareigų atlikimą, kitas išmokas. Piliečio pagrindinės pareigos buvo dalyvauti religiniuose kultuose, mokėti mokesčius, ginklu ginti polį. Didžiausias nusikaltimas buvo valstybės išdavimas.
879