poliserijiškùmas (poli… + lot. series – eilė), dodekafoninių serijų technikos metodas, pagrįstas kelių (dažniausiai dviejų) skirtingų serijų vartojimu muzikos kūrinyje. Tobulėjant šiai technikai susikūrė daug įvairių serijos formų, paskatinusių senąjį metodą keisti racionalesniu. Poliserijiškumą imta grįsti vienintelės serijos išvestinėmis formomis. Atliekant įvairias garsų ar jų grupių keitimo kombinacijas, serijos gali skirtis aukščio pozicija, intervaline struktūra, garsų išdėstymo tankumu vertikalėse ir kitais (ne aukščio) parametrais – ritmu, faktūra, tembru.
Poliserijiškumas aptinkamas homofoninėse ir įvairių kombinuotų faktūrų formose, natūraliausiai atsiskleidžia polifonijoje. Specifinė poliserijiškumo forma – interpoliacija – pagrįsta reguliariais arba nereguliariais vienos serijos garsų intarpais į kitą. Vienodo aukščio garsais arba intervalais skirtingo pavidalo serijose galima tęsti numatytą skambesio spalvą.
Lietuvių muzikoje, kurios tematizmas grindžiamas serijomis, poliserijiškumą kontrapunktuojančių balsų audinyje vartojo E. Balsys (Dramatinės freskos smuikui, fortepijonui ir orkestrui 1965, opera Kelionė į Tilžę 1980).
L. B. Meyer Music, the Arts and Ideas Chicago 1967; S. Kurbatskaja Serijnaja muzyka: voprosy istorii, teorii, estetiki Moskva 1996.
2898