politbiùras (politika + biuras ), poltinis biùras, Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) ir kai kurių kitų komunistinių partijų Centro komiteto aukščiausioji vadovaujamoji institucija. Pirmą kartą sudarytas 1917 10 23 politiškai vadovauti Spalio perversmui. Nuolat veikė 1919–91 (1952–66 vietoj jo veikė SSKP Centro komiteto prezidiumas).
Funkcijos
Formavo partijos ir (vienpartinės sistemos sąlygomis) visos valstybės politiką. Pagal SSKP įstatus politbiuro narius ir kandidatus į narius rinkdavo Centro komiteto plenumas iš įtakingiausių Centro komiteto narių, politbiuras vadovavo partijos veiklai laikotarpiuose tarp plenumų. Faktiškai Centro komiteto plenumai tik įteisindavo politbiuro priimtus sprendimus.
Sudėtis
Iš pradžių politbiurą sudarė 8 nariai, 9 dešimtmečio pradžioje – 15 narių ir 9 kandidatai (be SSKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus, dažniausiai SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas, Rusijos ir SSRS Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumų pirmininkai, Ukrainos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius, partijos Maskvos ir Leningrado komitetų I sekretoriai, nuo 1973 – KGB pirmininkas, užsienio reikalų ir gynybos ministrai). Valdant N. Chruščiovui į poliutbiurą įtraukti kai kurių sąjunginių respublikų komunistų partijų vadovai, 1990–91 – visų respublikų komunistų partijų Centro komiteto I sekretoriai, 1990 07–1991 08 politbiuro narys buvo Lietuvos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto I sekretorius M. Burokevičius.
SSKP politinio biuro narių portretai ant namo fasado (Tbilisis, apie 1985); viršuje –M. Gorbačiovas, antroje eilėje iš kairės: H Aliyevas, Vitalijus Vorotnikovas, A. Gromyko, Levas Zaikovas, D. Kunajevas, apačioje – Jegoras Ligačiovas, N. Ryžkovas, Michailas Solomencevas, Viktoras Čebrikovas, E. Ševardnadze, Volodymyras Ščerbyckis. Apačioje užrašas Šlovė SSKP!