politematzmas (poli… + gr. thema, kilm. thematos – tema), muzikos kūrybos principas, kai kūrinio forma grindžiama kontrastingomis temomis. Politematizmas įsigalėjo klasicizmo epochoje. Vietoj baroko formų monotematizmo (vientisi ir cikliniai kūriniai buvo persmelkti giminingų intonacijų) atsirado skirtingų temų kūrinių. Politematizmui atsirasti svarbi temos intonacinė sudėtis.
Intonacijų gausa būdinga W. A. Mozarto temoms. Šios intonacijos, išplėtotos iki temų, sudarė ištisas politematines W. A. Mozarto kūrinių sistemas. Romantizmo politematizmas susijęs su epochos estetikai būdinga žanrų įvairove, charakteringų, dažnai programinio pobūdžio užbaigtų muzikos vaizdų gretinimu. Tokiu politematizmu pasižymi F. Schuberto, A. L. Dvořáko, E. H. Griego kūriniai.
Savita politematizmo apraiška – leitmotyvai – temos, skirtos operų ar simfoninių programinių kūrinių personažų paveikslams ar tam tikroms situacijoms kurti. Šią techniką išplėtojo R. Wagneris. Ją vartojo ir kiti 19 a. pabaigos–20 a. pradžios kompozitoriai (R. Straussas, C. A. Debussy, A. Schönbergas). Leitmotyvinis politematizmas siejamas su panašia temų reminiscencijų technika, aptinkamas 18 a. prancūzų operoje (Chr. W. Gluckas, A. E. M. Grétry), L. van Beethoveno ir W. A. Mozarto kūryboje, E. T. A. Hoffmanno, C. M. von Weberio, G. Verdi, 19 a. rusų kompozitorių operose. Optimali politematizmo forma – pantematizmas. Jis pasižymi visų faktūros balsų tematizavimu. Skirtingu laiku atsirandančios ir įvairiai keičiamos temos vienodai skamba tiek ekspozicinėse, tiek ir plėtojamose dalyse, mažindamos jų funkcinį skirtumą.
A. Ambrazas ir kt. Muzikos kūrinių analizės pagrindai Vilnius 1977; V. Cholopova Muzykal’nyj tematizm Moskva 1983.
2898