politetrafluoretilenas
politetrafluoretilènas, polidifluormetilenas, teflònas, –(–CF2CF2–)–n, linijinis termoplastinis polimeras. Baltos spalvos kieta medžiaga. Technikos tikslams naudojamo politetrafluoretileno molekulinė masė būna nuo kelių šimtų tūkstančių iki 10 milijonų. Lydymosi temperatūra 327 °C, naudojimo temperatūra nuo –269 °C iki 260 °C, skilimo temperatūra 425 °C. Tankis 2015–2300 kg/m3, lūžio rodiklis 1,375. Netirpsta ir nebrinksta organiniuose tirpikliuose, jo neveikia koncentruotos rūgštys, oksidatoriai, hidroksidų tirpalai ir kitos agresyvios medžiagos. Suyra veikiamas išlydytais šarminiais metalais arba šarminių metalų amidais, aukštoje temperatūroje – fluoro dujomis. Švitinamas jonizuojančiąja spinduliuote praranda mechanines savybes. Nedegus, nevilgus, gerų elektroizoliacinių savybių, turi mažą trinties su metalu koeficientą. Nenuodingas. Įprastais būdais perdirbti politetrafluoretileno neįmanoma.
Gaminiai formuojami taip: polimero kruopelės suspaudžiamos, paskui 2–50 h kepinamos 370–380 °C temperatūroje, kol virsta vienalyte mase. Gaunamas iš tetrafluoretileno radikalinės polimerizacijos būdu autoklave (iniciatoriai – peroksidai, kalio persulfatas, 70–80 °C, 4–10 MPa). Naudojamas elektrotechnikoje, radioelektronikoje, chemijos pramonėje, buitinėje technikoje. Iš jo gaminama mašinų detalės, izoliacinės medžiagos, vamzdžiai ir plėvelės, dengiamas keptuvių paviršius.